Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės VII

Jonas Uldukis, baigęs Kauno kūno kultūros institutą, į Klaipėdą atvažiavo 1956 m. Tuomet Klaipėda "praturtėjo" ne tik juo, bet ir dar keliais krepšininkais, kurie susibūrė į tuo laiku labai kietą miesto rinktinės komandą. Bet iki tol, kol jis vedė gražuolę Ireną Juškevičiūtę ir taip pat apsigyveno Turgaus g. 25-ajame name, buvo visa priešistorė - Juškevičių šeimos, atsikrausčiusios iš Radviliškio, istorija.

Kitaip nei daugelis suvažiavusiųjų į Klaipėdą, kurie tikėjosi čia pasislėpti nuo "enkavėdistų", Jadvyga su trimis vaikais - Irena, Algirdu ir Poliu - bėgo... nuo nuosavo vyro. Tiesa, prieš išsikraustydama į Klaipėdą, ji jau buvo pasirūpinusi, kad geležinkelyje dirbusį sutuoktinį vokiečiai būtų išvežę į Vokietiją darbams. "Tėvas turėjo auksines rankas, bet turėjo ir auksinę gerklę",- prisiminė vienintelė iš pokario namo gyventojų ir dabar Turgaus g. 25-ajame name užsilikusi Irena Uldukienė. Bet Jadvyga Juškevičienė vadovavosi liaudies išmintimi: girtuoklių velnias negriebia. Ir įtarė, kad iš Vokietijos sutuoktinis tikrai grįš. Dėl viso pikto jų buvusiame būste Radvikliškyje moteris paliko lovą ir kėdę. Tai pravertė, nes Juozas Juškevičius tikrai grįžo. Bandė klijuoti šeimyninį gyvenimą iš naujo jau Klaipėdoje. Bet nieko iš to neišėjo. Vėliau Jadvyga Juškevičienė su sūnumi Poliu išbildėjo į Tauragę pas seserį, o Irena su broliu Algirdu jau gyveno savarankiškai. Ji dirbo vykdomojo komiteto statistikos inspekcijoje. O broliui Algirdui į gyvenimą kabintis nelabai sekėsi. Nei tėvo, nei motinos nekontroliuojamas jis pradėjo vagiliauti. Po kelių teistumų laisvės ir kalėjimo kaita tapo tiesiog gyvenimo būdu. Iš pradžių buvo patupdomas į koloniją, kuri buvo visai netoliese, greta senojo tabako fabriko, - tuomet čia jau būdavo kaip ir Klaipėdos pakraštys. Vėliau buvo išvežamas ir į rimtesnius bei tolesnius kalėjimus. Trumpam iš jų grįžęs, žinoma, apsistodavo pas seserį. Irenai "zeko" manieros nelabai patikdavo. Bet ką darysi - juk brolis... Tačiau kažkada ir jai kantrybė trūko - Algirdas iš Turgaus g. 25-ojo namo dingo visam...

Irena Uldukienė savo vaikus augino štai tokiame vežimėlyje

Taigi tame name yra buvę ir politinių, ir kriminalinių kalinių. Vieno - Česlovo Karecko - nelaisvė nepalaužė, nes jis kalėjo už laisvės siekio idėją. O štai Algirdas Juškevičius atmušė sparnelius į kriminalų plieną...

Kitoks gyvenimo būdas

Kai Irena susituokė su Jonu Uldukiu, namas, kuriame aistros liedavosi laisvai, kiek nuščiuvo. Mat iš jų buto palėpėje nesklisdavo mušamos moters aimanos.

Būdami gerokai jaunesni už kitų butų šeimininkus, Uldukiai nelabai bičiuliavosi su kaimynais. Be to, jų bendravimo ratas - jau visai kitas.

Jonas Uldukis mokytojavo Politechnikume. Iš tų laikų jį labai gerai ir su šiluma pamenatab kolega Algirdas Auruškevičius, kuruojantis "Vakarų ekspreso" sporto puslapius. J. Uldukis buvo jo fizinio lavinimo mokytojas. Be to, J. Uldukis treniravo krepšininkų komandas, pats žaidė miesto rinktinėje. Tad ir Uldukių šeimos draugai buvo sportininkai, dažniausiai - jau baigę tuometinį Kūno kultūros institutą. Pastarasis tarp Lietuvos vaikinų buvo labai populiarus ir dėl to, kad iš instituto neimdavo į armiją. Mat ši "kontora", kaip ir kitos aukštosios mokyklos, buvo kiek sukarinta - vaikinus gerokai pašokdindavo vietiniai "praporščikai". Vyrai, baigę KKI, jau nebebuvo žmonės be vietos: gaudavo nukreipimus į darbus, ir jiems jau nebereikėjo sukti galvų, kokio amato imtis, kad išmaitintų šeimą.

Uldukių šeimos bendravimo rate dažniausiai buvo sportininkai. Klaipėdos krepšininkų rinktinė (antrasis iš kairės - J. Uldukis). Nuotraukos iš Uldukių šeimyninių albumų

Savo kartos įžymybės

Apsilankius pas buvusią kaimynę Ireną Uldukienę, vartėme šūsnis nuotraukų, kuriose - daugiausia to meto Klaipėdos ir net visos TSRS sporto žvaigždės. Deja, augalotų vyrų iš svetur pavardės jau net man nieko nebesakė. Kiekviena karta turėjo savo sabonius. Tuomet, kaip ir dabar, krepšinis buvo religija, o vienas jo dievaičių - J. Uldukis. Jo kartos vyrai - sportininkai Algis Petrauskas, šviesaus atminimo Vytautas Košiūba - Klaipėdoje mynė sportinius takus, ugdydami ateities sporto įžymybes arba jau bent vaikydami po mokyklų, technikumų stadionus būrius jaunuolių, kuriems nereikėjo jokių fitneso klubų. Beje, jų tuomet ir nebuvo. Bet kiekvienas buvo išmokomas plaukti, šokti per "ožį", į aukštį ar į tolį. Taip buvo išugdomos savo kiemo įžymybės, kai kurios pasirinkusios sportininkų karjeras. Juk tokie mokytojai, treneriai, kaip Uldukis, išugdė ir krepšininką Modestą Paulauską, ir boksininką Stasį Uosį, kadaise sutraukdavusius į varžybas visą Klaipėdą.

Jau nebe pokario vaikai

Uldukių vaikai - pirmagimė Violeta ir po dvejų metų gimęs Gintautas - jau augo kitomis sąlygomis. Visų pirma todėl, kad aplinkui nebebuvo griuvėsių. Jie jau nebeužklupo ir tų laikų, kai viso Klaipėdos senamiesčio gyventojai traukdavo vorele į miesto tualetą. Mat apie 1965 m. Turgaus g. 25-asis namas buvo rekonstruotas. Gyventojams buvo siūlomi du variantai: arba keltis į naujas statybas Rumpiškės gatvėje (o tai buvo beveik tas pat, kas apsigyventi, na, Gargžduose - tokia tolima atrodė toji Rumpiškės gatvė...), arba keltis į rezervinio fondo būstą. Uldukiai ir Juodžiai pasirinko pastarąjį variantą. Grušai jau buvo nusipirkę namą Mažajame kaimelyje. Kitiems, jau pasikeitusiems gyventojams, neturėjusiems sentimentų šiam namui, kur kas patrauklesnės buvo naujosios statybos Rumpiškės gatvėje. Tad po rekonstrukcijos iš blakėmis apėjusių barakų Mažajame Kaimelyje atgal atsikėlė Juodžiai, iš Kauno gatvės, kurios dar ir nebuvo, barakų į Turgaus g. rekonstruotą namą sugrįžo Uldukiai. Nors name jau buvo ir tualetai, ir vonios, ir centrinis šildymas, nebebuvo tos kerinčios dvasios. Antra vertus, gal tai paprasčiausia vaikystės nostalgija.

Šiandien, kaip jau minėta, šiame visus privatizacijos "cirkus" atlaikiusi name tebegyvena I. Uldukienė su sūnumi Gintautu. Ji labai anksti tapo našle - niekuo nesirgęs, sveikata niekada nesiskundęs 43 metų J. Uldukis staiga netikėtai mirė. Kartais jis žmonai sakydavo, kad, nepaisant sportinės šlovės, pašarvotas norėtų būti tik namuose. Irena sutuoktinį sugėdindavo - ką jis, vyras kaip ąžuolas, prasimanąs. Bet kai Uldukį nei iš šio, nei iš to trenkė insultas, žmona jo valią įvykdė. Kelias dienas Turgaus g. 25-asis namas priminė mauzoliejų, prie kurio driekiasi eilės - su J. Uldukiu atsisveikinti traukė visas miestas. Irenai mylimo vyro netektis buvo tikra tragedija. Bet dar didesnė ją ištiko, kai jau Lietuvos nepriklausomybės laikais tragiškomis aplinkybėmis nuskendo dukra Violeta. Taip jau susiklostė, kad sūnui Gintautui Uldukiui patikimo šeimos židinio įkurti nepavyko. Tad taip jie ir gyvena kaip reti šioje gatvėje užsilikę buvusių laikų paminkliukai.

Nors namas skyla, tinkas byra, I. Uldukienė yra pareiškusi, kad ji iš čia nesikraustytų net tuomet, jei namas liktų ir be stogo. Juk šiame name prabėgo visas gyvenimas - gražusis ir su dramomis.

Bus daugiau.