Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (98)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien dairysimės Žemaičių gatvėje, į kurios 45-ąjį namą atsikraustė Juozo ir Bronės Domarkų šeima. Kaip ir daugelis suvažiavusiųjų po karo į
Klaipėdą, Domarkai tikėjosi čia pasislėpti nuo "enkavėdistų" akių.

Šeimos lipdymas

Kai Bronės ir Juozo Domarkų ūkį "išbuožino", vyriausiasis sūnus Juozas liko Plungėje, kur gyveno tėvų išnuomotame kambaryje ir mokėsi gimnazijoje. Tai buvo labai paranku, kai Domarkams pranešė, jog jie yra tremiamųjų sąrašuose - nereikėjo galvos sukti, kur Juozuką slėpti.

Kitas atžalas - Stasį, Eligijų ir Rūtą - Domarkai įpiršo giminaičiams, o patys kelis mėnesius slapstėsi miškuose, kol sumanė atvažiuoti į Klaipėdą. Čia atvyko ankstyvą pavasarį ir ėmė žvalgytis, kur reikės dėti vaikus, kai juos atsiveš pas save. Pirmąjį atsivežė Juozą, kuris pradėjo lankyti pirmąją vidurinę, buvusią Vytauto Didžiojo gimnaziją. Stasys iš pradžių lankė septynmetę mokyklą, kuri vėliau virto devintąja vidurine, vėliau perėjo į naujai pastatytą ketvirtąją Daržų gatvėje.

Eligijus ir Rūta ūgtelėję lankė devintąją vidurinę mokyklą.

Stasys, Juozas ir Eligijus Domarkai įsiliejo į teatrinį ir muzikinį Lietuvos gyvenimą

Domarkiukų užimtumas

Domarkų vyresnėlis Juozukas, jau įpratęs prie dalinės laisvės, kai gyveno nuomojamame kambaryje Plungėje, pasak brolio Stasio, buvo padykęs vaikis. Tad tėvai, galvodami apie vaikų ateitį, greitai sugalvojo, kur nukreipti nenuoramos sūnaus energiją - įtaisė į muzikos mokyklą. Nors Stasys labai gerai mokėsi, buvo paklusnus vaikinas, į muzikos mokyklą tėvai nukreipė ir jį. Vėliau muzikos buvo mokomas ir Eligijus. Tik sesuo Rūta nuo visokių muzikos prievolių buvo atleista. Tačiau prie fisharmonijos spaudyti klavišų sėsdavo ir ji.

Domarkai, dabar paklausti, kokie žaidimai buvo populiarūs jų rajone, nelabai ką turėjo pasakyti. "Visą laiką "suėsdavo" vidurinė ir muzikos mokyklos. Sportavome, šokome, grįžę į namus grodavome. Tad šėlti Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų ir Zanavykų gatvėse neturėjome laiko. Man atrodo, kad tėvai netgi drausdavo su kaimynų vaikais bičiuliautis. Juk dauguma jų - rusų tautybės, tad bijojo, kad per vaikus gali ir "enkavėdistus" prisišaukti",- sakė S. Domarkas.

Nors ir susikūrę savo gyvenimus kituose Lietuvos miestuose, Domarkiukai nuolat grįždavo į tėvų namus Klaipėdoje

Tą patį minėjo ir kiti Domarkiukai, kurie, būdami keturiese, dažniausiai ir laikėsi kartu. Tiesa, Rūta minėjo savo drauges. Juk negalėjo visą laiką su bernais būti. Tačiau kokių nors įstrigusių žaidimų neprisiminė ir ji. Tiktai, minėdama vieną savo draugių, sakė, kad ši buvusi liuteronė. Ir jos namuose viskas būdavę kiek kitaip nei jų.

Domarkų namas dvelkė kaimiška idilija beveik Klaipėdos centre.

Kelionės

Nors Bronė ir Juozas Domarkai buvo įsigiję moskvičiuką, o vėliau - ir žiguliuką, visa šeima laukdavo Geležinkeliečių dienos, kai traukinys iš Klaipėdos stoties nemokamai veždavo iki Kretingos. Tačiau Domarkai iki jos nevažiuodavo. Kaip ir daugelis klaipėdiečių, išlipdavo Giruliuose, į kuriuos sudundėdavo pusė Klaipėdos. Atsiveždavo maisto, "braškės" ar savos gamybos vyno butelaitį, tiesdavosi paklodes ir baliavodavo, bičiuliaudavosi, stebėdami kokių saviveiklos kolektyvų pasirodymus ar improvizuotas sporto varžybas. Ir šiandien Domarkiukai toms kelionėms jaučia nostalgiją. Nors, pavyzdžiui, Eligijui Domarkui nieko nereiškia bet kada sėsti į lėktuvą ir skristi statyti spektaklių į Čikagą. O jis ilgisi tų kelionėlių traukiniu...

Anonsas

• 
  
  Kaip Klaipėda pasitiko 1954 metų visišką saulės užtemimą


• 
  
  Kas grėsdavo už susitikimus su užsienio jūreiviais


• 
  
  Ko besimaudydami Danėje išsigando Domarkiukai

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ