Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (93)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Herkaus Manto 23-iajame name, kuriame dabar veikia viešbutis ir restoranas "Navalis".

Šiandien - dar keli štrichai poetui keturvėjininkui, pedagogui, buriuotojui Saliui Šemeriu ir jo žmonai Leonijai. 

Kaip jau minėta ankstesnėse "Akvarelėse", Šmerauskų šeimos durys nebuvo atlapos nei kaimynams, nei bičiuliams, kuriuos jie bent kiek arčiau prisileisdavo. Leonija norėjo įvesti valandas literatūrinėms popietėms, bet iš to sumanymo nieko neišėjo. Kas, tarkim pirmadienį, 16 val., lėks į svečius pas Šmerauskus? Bet Irena ir Vaclovas Rimkai labai brangino tą draugystę ir kantriai pakeldavo Leonijos "unorą". Vardan Salio išminties, humoro perlų.

"Man labiausiai įsimintinas jų gilus patriotizmas. Uždarame jų gyvenime buvo daug baimės, nuslopintų, neišsakytų jausmų, minčių, paslėptų išgyvenimų. Tačiau tikroji meilė savo kraštui niekada neleido atsirasti abejonei pasirinkto kelio ir širdyje glūdinčių įsitikinimų teisingumu. Dėl patirtų sunkumų, suvaržymų jie niekada nekeikė Tėvynės, nors dėl išsekimo karo metais pasimirė du sūneliai. Nepakeliamos buvo ir pokarinės buities sąlygos, kai savo eiles poetas rašydavo vos septynių laipsnių šilumos kambarėlyje. Be šilto vandens, tualeto ar dušo. Pastarasis jų gyvenime buvo taip reikalingas, kad jį susimeistravo patys. Nepaisant to, visada švarūs indai, švarūs ir tvarkingi drabužiai, pakili nuotaika, mažos namų šventės", - vardino Irena Rimkienė.

Ji minėjo ir kiek gražių mezginių, kulinarijos receptų, sveikatą tausojančių papročių Leonija buvo sukaupusi buities skrynelėse... Šmerauskams gyvenimą turėjo gerokai apsunkinti begalinis teisingumo jausmas, nuolatinis tiesos sakymas. Pasak I. Rimkienės, Šmerauskai nesišvaistydavo pažadais, tačiau tarę žodį šventai jo laikydavosi.

Kad ir kaip sunkiai gyvendavę Šmerauskai, į viešumą jie eidavo tik su atitinkama apranga, kurios akcentai būdavo skrybėlės. I. Rimkienė prisipažino, kaip ją kerėjo S. Šemerio džentelmeniškumas, inteligencija.

"Net jeigu ne pas jį, o pas Leoniją užsukdavau, pavyzdžiui, su jos per biblioteką užsakytais "variantais" (jaunajai kartai reikia paaiškinti, kad sovietmečiu stingant maisto parduotuvėse, jį skirstydavo "variantais" per darbovietes, kai galėjai rinktis reikalingesnių produktų "puokštę". - Aut. past.) Salys būtinai pagarbiai atsistodavo rimta veido išraiška, abi rankas prispaudęs prie šonų pasisveikindavo ir laukdavo ženklo, ar bus kuo nors reikalingas. Aš jį matydavau mažakalbį, tylų. Bet jeigu prabildavo - tai tik spalvinga kalba ir aforizmais", - prisiminė I. Rimkienė.

Ji, beje, užsiminė ir apie poros intymaus gyvenimo, erotinių pasakojimų užrašus, tačiau, regis, Leonija jų neatidavė jokiam archyvui. "Greičiausiai tuos užrašus sunaikino",- spėjo I. Rimkienė.

Pažinojusieji Šmerauskus yra pažymėję, kad Leonija labai mokėdavo žmones palenkti savo tikslams. Tai labai gerai iliustravo kaimynystėje gyvenusi Rūta Grudzinskaitė-Baužinskienė, papasakojusi, kaip kiemo vaikai nekęsdavo Šmerauskų skalbimosi dienų.

"Kai Šmerauskienė skalbdavosi, iš anksto vaikus informuodavo dingti iš kiemo, kuriame ji džiaustydavo skalbinius. Jie buvo iškabinami labai pedantiškai - paklodės prie paklodžių, užvalkalai prie užvalkalų, rankšluosčiai prie rankšluosčių. Ir kabodavo lyg meno kūrinys ant virvių. O mes kiurksodavome malkinėje, kad nekeltume dulkių, kurios nusėstų ant skalbinių", - pasakojo R. Grudzinskaitė-Baužinskienė.

Jos vaikišką vaizduotę žadindavo S. Šemerys, apsirengęs lino kostiumu ir basas susiruošęs į Melnragės paplūdimį. Jai atrodė labai keista matyti tipenantį basą kaimyną. O tai buvo vienas iš Šmerauskų sveikatingumo receptų. S. Šemerys labai saugojo kojas ir akis, jas tausojo ir prižiūrėjo.

Prieš keletą dienų atsiliepusi daug metų Salio Šemerio vakarinėje mokykloje direktoriavusi Irena Peseckienė pranešė, kad poeto atminimo vakare dalyvavusi Šmerauskų duktė mokyklai perdavė tėvo rašomąją mašinėlę, kuri kadaise priklausė ir rašytojui Antanui Venclovai, kažkurį laiką gyvenusiam Klaipėdoje.

Anonsas

Kitą pirmadienį vėl sugrįšime į Herkaus Manto g. 23-ąjį namą, kuriame gyveno ir kita spalvinga pora - akušerė Elena ir muzikas Antanas Grudzinskai. Kokiomis aplinkybėmis jie susipažino prieškario Klaipėdoje ir kaip gyveno pokariu augindami Rūtą, Lidiją ir Putiną, tebeinančius tėvo muziko pramintomis pėdomis.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ