Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (87)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien baigsime dairytis Minijos gatvės 1-ajame name.

Ak, kaip griaudėjo dainos Minijos g. 1-ajame name, kai iš kalėjimo grįžo Antanas Drungilas. Visas namas ūžė, kai
Juozėnams gimė dar viena dukrelė.

O štai Jonas Šimkus, beveik 10 metų (vietoje "įsūdytų" 25-erių) Vorkutoje kasęs anglį, į šeimą apie 1957-uosius grįžo labai tyliai. Mat paleistas iš lagerių jis neturėjo teisės gyventi nei Kretingoje, kurioje buvo dirbęs grūdų sandėlio buhalteriu, nei Klaipėdoje su šeima. "Organams" prisakius, jis tegalėjo kurtis Šilutėje. Bet - kaip atlaikys širdis šeimos neapglėbus... Kad ir tyliai, paslapčia.

Taip pat tyliai, paslapčia jis buvo priimtas dirbti name įsikūrusiame vaistų sandėlyje apskaitininku. O kai Juozėnai susiruošė kraustytis į Vilnių, J. Šimkus taip pat patylom užėmė atsilaisvinusią buhalteriu iki tol dirbusio Leonardo Juozėno vietą.

Visi Juozėnai, kaip parodė ateitis, buvo apdovanoti literatūriniais talentais. L. Juozėnas, dar gyvendamas Klaipėdoje, jau buvo pradėjęs reikštis kaip literatas, savo kūrybą spausdinęs vieninteliame Klaipėdos laikraštyje. Gal ir dėl tų savo talentų apsisprendė į Vilnių gyventi išriedėti. Ir iškeliavo. Kaip brolis Juozas Baltušis, Juozėnų šeimos galva romanų rašyti neįniko, bet arti literatūros vis tiek buvo: dirbo "Šluotos", "Kooperatininko", "Architektūros" ir kituose sostinės žurnaluose, išleido ir apysakų knygą.

Išsikraustant Juozėnams, namas irgi dainavo. Nors linksmybės tose dainose nedaug tebuvo: išvažiuoja geri kaimynai, o ir išsikraustančius Juozėnus kankino nežinomybė - kaip tame Vilniuje seksis prigyti...

Triukšmas dėl tualeto

Kai iš kalėjimo grįžo Antanas Drungilas, Vytenis sulaukė sesės Nijolytės

Matyt, Minijos 1-ajame name, nors jame nuo seno gyveno vien vaistininkai, gydytojai ir farmacininkai, kažkokiu būdu buvo įsiveisusi literatūrinė bacila. Vienus ji paveikdavo rašyti, kaip Leonardą Juozėną, kitus - skaityti. Pastaroji labiausiai buvo apnikusi Vytenį Drungilą. Apie jo aistrą skaityti žinojo visa 4-oji vidurinė, kurioje mokėsi ir Minijos g. 1-ojo namo vaikai. Ir ne vien todėl, kad knyga, tik jau ne vadovėlis, visada buvo atversta Vytenio suole po besivartančiu dangčiu: pakelia kraštelį to dangčio ir skaito. Kad ir kokie mokytojų griausmai dundėdavo virš Vytenio galvos, kad ir kiek kviesdavo tėvus į mokyklą, jis skaitė ir tiek...

Tie skaitymai nelikdavo bevaisiai. Knygos sužadindavo fantaziją ir šaukdavo lobių ieškoti. Savo aistra Vytenis buvo uždegęs ne tik klasės draugų būrelį, bet ir berniūkščius iš paralelinių klasių, aplinkinių namų. Naktimis su prožektoriais, maišais "lobių ieškotojai" traukdavo ant Žaliakalnio arba pjaudavo skyles reklamų stulpuose, išlikusiuose nuo Klaipėdos prieškario laikų. Deja, berniūkščiai taip nieko ir nerado. Tačiau tuos naktinius "žygius" Vytenio klasės draugai prisimena ir šiandien.

Namuose Vytenio mama išslapstydavo visas knygas. Bet tai Drungiliukui visai nekliudė jų prasimanyti iš draugų, bibliotekų. Kadangi namuose Vyteniui skaityti drausdavo, jis, neva išeidamas į kiemą, knygą vis tiek pasislėpdavęs nešdavosi. Bet pas kitus vaikus jis taip ir neišeidavo. Su knyga užsidarydavo antrojo namo aukšto tualete ir... skaitydavo, skaitydavo. O tualetas tai juk viso namo gyventojų... Kildavo ilgiausi karai, kol Vytenis iš tualeto būdavo iškrapštomas. Bet tik "tupykla" atsilaisvindavo, Vytenis su knyga - vėl ten.

Vytenis Drungilas (nuotraukoje pirmas) į kiemą išeidavo tik iki šešerių metų, kol tėvas išmokė skaityti. Šioje nuotraukoje su draugų "komanda" - Albertu ir Virginija Juozėniukais

Namo tuštėjimo pradžia

Bene pirmieji iš namo pokario gyventojų išsikelti suskato Juozėnai. Jų vieton atsikraustė Martinkų šeima, kurioje užaugo Šiandien Klaipėdoje gerai žinomas ir pažįstamas žmogus Romualdas Martinkus, ilgametis Laikrodžių muziejaus vadovas. Didelis jo užsidegimas ir lėmė, kad mieste turime unikalų traukos centrą tiek miestelėnams, tiek turistams.

Per visą "Klaipėdos akvarelių" ciklą beveik nebuvo atvejo, kad aprašomuosiuose senuosiuose Klaipėdos namuose, išlikusiuose po karo, tebegyventų kalbinami žmonės. O R. Martinkaus motina Agnė Martinkienė iš Minijos g. 1-ojo namo neišsikraustė iki šiol. Būtinai su ja susitiksime, pasižiūrėsime pro jos buto langus ir sulyginsime, ką pro juos matydavo Albertas Juozėnas ir ką šiandien regi ponia Agnė. Drauge jos išsiklausinėsime apie šiame name besikeitusius kaimynus ir priežastis, kodėl jie keitėsi. Patikrinsime ir namo turėklus,- ar tebėra ant jų Alberto Juozėno kirvuku palikti ženklai. Gal name dar užtiksime ir legendomis apipintas koklines krosnis? Apie tai - kitą pirmadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ,