Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (85)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Minijos gatvės 1-ajame name. Jis ir prieškariu, ir pokariu buvo susijęs su farmacija ir farmacininkais bei gydytojais.

Pasak dabar Vilniuje gyvenančio Alberto Juozėno namas Minijos g. 1 per daugelį metų visai nepasikeitė. Pasikeitė tik aplinka. "Po karo abipus namo plytėjo griuvėsiai, Pilies gatvė buvo gerokai siauresnė. Išlikusias bomborduotų aplinkinių namų sienas griovė vokiečių karo belaisviai. Kartais jie užsukdavo pas mus į namus išsikeisti ko nors į maistą. O mūsų namo "dislokacija" buvo tokia: pirmas aukštas - vaistinė ir pagalbinės patalpos, antrasis - buvusio "Pharmacon" savininko butas ir trečiasis, mansarda, matyt, buvo skirtas tarnams ar vaistinės darbuotojams. Antrame aukšte gyveno Drungilų ir mūsų, kiek vėliau - Tamošaičių šeimos. Trečiojo aukšto jaukiuose kambarėliuose buvo įsikūrusi Šiušių šeima, Raudienė su berniukais Algiu ir Šarūnu, dvi mergaitės seserys Adė ir Valikė Gedmint (turbūt Gedmintaitės) ir Šimkienė su dviem mergaitėmis Banga ir Virga. Tik šeimomis jas vadinti galima labai sąlygiškai: Raudienės vyras buvo žuvęs ar miręs kalėjime, Drungilienės ir Šimkienės vyrai iš lagerių grįžo tik apie 1955 metus. Adė ir Valikė kartu su motina atbėgo iš Tilžės, gelbėdamosis nuo sovietų siautėjimo Rytprūsiuose. Motina, neatlaikiusi išgyvenimų (tėvai puse lūpų prasitarė, kad jos akivaizdoje buvo prievartaujami ir šaudomi artimieji), netrukus mirė. Abi mergaitės liko vienos: Valikei tuo metu buvo 16, Adei - 6 metai. Tokios nepilnos buvo ir kaimynų - vokiečių bei lietuvių memelenderių - šeimynos. Jos gyveno dviejuose mažuose nameliuose Pilies gatvėje (maždaug ten, kur dabar "Statoil" degalinė) ir visi buvo be tėvų. Draugavome su jais, o žaisti susitikdavome ant griuvėsių, mokėmės vienoje mokykloje. Kas krito į akis, - visi vokietukai labai tvarkingi eidavo į mokyklą. Skalbti perskalbti, lopyti perlopyti, bet visada švarūs ir sušukuoti", - vaikystės įspūdžiais dalijosi A. Juozėnas.

Įėjimas į namą tuomet buvęs iš Minijos gatvės pusės. Vėliau, platinant gatvę, užmūrytas. Tipiškas atneštos sovietinės kultūros požymis: visuose senuose namuose būdavo užkalamos paradinės durys ir vaikščiojama pro galines. "Taip tada buvo visur, ne tik Klaipėdoje. Vaikščiojome ir mes iš kiemo pusės", - pokario architektūros savitumus akcentavo A. Juozėnas. Šiaip jau namas Minijos g. 1 nebuvo visai atskiras, pats sau. Vaistinė ir greta vaistų sandėlis buvo viena įstaiga ir abiejų kiemai susisiekė. Namo gyventojai ir vaistų sandėlio darbuotojai irgi buvo susiję: Alberto mama Mikalina Juozėnienė dirbo vaistinėje, jo tėvas Leonardas Juozėnas buvo vaistų sandėlio buhalteris, Rožė Šiušienė, Scholastika Drungilienė, Stanislava Šimkienė taip pat vaistų sandėlyje darbavosi ir gyveno čia pat. Tad vieni kitus neblogai pažinojo ir bendravo ne tik darbo metu: senu išklerusiu borgvardu važiuodavo grybauti į Šernų mišką arba į Palangą, kartu su vaikais ruošdavo naujametines šventes. Senasis sandėlys, kaip ir gyvenamasis namas, tebestovi, tik užtinkuotas, netekęs pirminio vaizdo - fachverko grožio.

Nors Minijos g. 1-ojo namo gyventojai dirbo vaistinėje ar vaistų sandėlyje, atlyginimų pramisti ir vaikams auginti, žinoma, stigo. Namas, galima sakyti, buvo vos ne miesto centre, bet gyventojai įsigudrindavo gyventi ūkiškai. Po karo kieme buvo likęs sveikas ir ūkinis pastatas (tebestovi). Tai jame augino vištas ir šėrė kiaules. O Juozėnų šeimyna vienu metu net ir karvę sugebėjo išlaikyti. "Kiaulėms pašaro važiuodavome į alaus bravorą Kūlių Vartuose: ten veltui dalindavo miežius po fermentacijos. Kraudavome juos į maišus ir varvančius veždavome namo. Karvę vasarą ganydavome laukuose už Rumpiškės gatvės, prie senojo aerodromo", - prisimena A. Juozėnas. Jis pažymėjo ir tai, kad su kaimynais beveik visą laiką santykiai buvę geri. "Bendras ilgas koridorius buvo pagrindinė mūsų su Vyteniu Drungilu žaidimų vieta, iš trečio aukšto atbėgdavo Adė, Banga su Virga, prisidėdavo mano sesuo Virginija, tai ir susigalvodavome įvairiausių dalykų, kol neapsikentę suaugusieji išgrūsdavo mus lauk. Bet ir kiemas buvo mūsų!" - didžiuodamasis vaikiškos karalijos teritorija prisimena A. Juozėnas.

Vaistų sandėliui daugelį metų vadovavo Povilas Baltranas, pasak A. Juozėno, energingas ir judrus žmogus, medžiotojas ir žvejys. Dėl šių pomėgių buvo susidraugavęs su Alberto tėvu buhalteriu Leonardu Juozėnu, kuris, be kita ko, buvo ir Klaipėdos regiojo medžioklės inspektorius. Neretai į medžiokles bei žvejybas imdavosi ir Minijos g. 1-ojo namo vaikus. "Atmintyje išliko žvejyba Šaktarpio atšakose, plaukiojimai senaisiais žvejų kurėnais Kuršių mariose, pavasarinės ir rudeninės paukščių medžioklės polderiuose", - su nostalgija mena A. Juozėnas, dar ir dabar dažnai atvažiuojantis į Klaipėdą buriuoti.

Šiandien jį stebina ano laiko žmonių entuziazmas: "Pažiūrėjus dabartinėmis akimis, gyvenimas tuomet buvo velniškai sunkus. Ir ne vien todėl, kad gyvenome pusbadžiu, kad nuolat trūko maisto. Juk visą laiką neapleisdavo netikrumo ir baimės jausmas. Pamenu, tėvas grįžęs vėlai vakare tyliai pasakė mamai: "Platūkius išvežė vakar". "O, dieve!" - atsiduso mama. Aš tada nemiegojau, viską girdėjau. Mamos jaunesnioji sesuo, mano krikšto mama Stasė, mamos atkviesta iš Kėdainių, neturėjo reikiamų dokumentų, tai kiekvieną kartą bėgdavo slėptis, kai sovietiniai pasieniečiai ateidavo tikrinti pasų. Mes ką, mes vaikai buvome, nelabai viską suvokėme, o kokia atsakomybė buvo tekusi tėvams? Ir vis dėlto, nepaisant nieko, buvo ir linksmų dienų", - sakė A. Juozėnas.

Kitą pirmadienį - apie namo "ašį" - Marijoną Baltušytę-Juozėnienę, taip pat apie tai, kodėl kalėjimuose buvo atsidūrę Drungilų ir Šimkų šeimų galvos ir kodėl nuolat būdavo užimtas namo antrojo aukšto tualetas...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ