Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (79)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Kelis pirmadienius lankėmės Šaulių g. 31 name, kuriame gyveno Klaipėdos krašto politinio veikėjo Erdmono Simonaičio šeima. Pokariu, tarsi likimui pasišaipius, jame
butą "gavo" iš Vokietijos, kur buvo išvežta priverstiniams darbams, grįžusi jauniausioji Simonaičių duktė Birutė Neringa.

Tardytos ir kankintos Grodne, pakeitusios vardus ir pavardes, kitos Simonaičių moterys su vaikais ir anūkais grįžo atgal Į Klaipėdą, tačiau apsigyveno kitur.

Tautodailininkė

E. Simonaičio proanūkis Rolandas Sipavičius Klaipėdoje augo tarp trijų moterų - Grand dama vadintos prosenelės Margarete Simonaitienės, senelės Anos Marijos Sipaitienės-Sipavičienės ir mamos Gražinos. Vyriškosios šių moterų pusės prievarta, kaip Erdmonas Simonaitis, ar savo noru, kaip Anos Marijos vyras, atsidūrė Vakaruose.

Reikėjo mokytis gyventi nuolatinėje įtampoje - nepaisant vardų ar pavardžių kaitaliojimų bet kuriuo momentu moterys galėjo atsidurti Klaipėdos NKVD požemiuose. Beje, kaip ir kiekvienas atvykusysis į Klaipėdą iš bet kurio Lietuvos miestelio ar kaimo.

Moterys stengėsi gyventi tarsi pelytės po šluota. Margarete išgyvenimo pagrindu tapo rankdarbiai. R. Sipavičius prisiminė, kad prosenelė buvo tapusi tautodailininke. Perskaičiusi "Akvareles" apie Simonaičių šeimą, atsiliepė buvusio "Dailės" kombinato liaudies meistrų skyriaus viršininkė Genovaitė Juzėnienė. Ji puikiai pamena, kaip Margarete, tapusi Elena (jos antrasis vardas buvo Helene), į kombinatą atnešdavo megztas raštuotas pirštines.

1939-IEJI. Ana Marija Simonaitytė-Sipaitienė-Sipavičienė su pirmagime Gražina.

"Ji buvo visai kitokios kultūros žmogus. Net nežinodama jos gyvenimo istorijos tai jutau. Ir lietuviškai kalbėdavo su vokišku akcentu. Ji labai skyrėsi nuo kitų tautodailininkų, dažniausiai Klaipėdoje atsidūrusių iš Lietuvos kaimų ir miestelių, savo vidine kultūra. Tai Simonaitienė Klaipėdoje pradėjo raštuotų vilnonių pirštinių madą. Jos megztosios būdavo tokios preciziškos... Kiti tautodailininkai bandydavo kopijuoti. Kai kuriems visai neblogai sekdavosi", - sakė G. Juzėnienė.

Ji prisiminė, kaip M. Simonaitienė, jau būdama garbaus amžiaus, nebepajėgdavo daug tų pirštinių nunerti. Gal buvo koks jos jubiliejus, o gal ji jau apsisprendė nuo to darbo pasitraukti, tad kombinate buvo surengtos gražios palydėtuvės.

"Direktorius išskyrė premiją, įteikėme gėlių. Paskui sužinojau, kad grįžusi su pinigėliais ir gėlėmis namo, ji verkė, artimųjų klausdama, už ką ją taip įvertino",- sakė ponia Genovaitė.

Anos Marijos, tapusios Ona, portretas iš Žemės ūkio technikumo 1956 m. VII agronomijos skyriaus laidos vinjetės

Po Klaipėdos užgrobimo 1939 m. uita tarsi ir savųjų, vokiečių, vėliau tą patį už kitoniškumą patyrusi iš lietuvių, kentėjusi ir nuo sovietų, ji gyvenime, matyt, jau nieko šviesesnio nebesitikėjo...

Dar vėliau G. Juzėnienė sužinojo, kad Simonaitienė už tos premijos pinigus pasisiūdino šilko suknelę, su kuria pasirodė iš Vokietijos atvažiavusiems giminaičiams. Jiems pasididžiavo buvusi apdovanota už gerą darbą.

Mokytoja

Genovaitė sakė pažinojusi ir Simonaitienės dukterį Aną Mariją bei anūkę Gražiną. Su ja net vienoje klasėje kažkiek mokėsi.

"Buvo labai tyli ir kažkokia kitokia nei mes visi. Ir labai gerai mokėsi", - sakė G. Juzumienė.

Jos atmintyje taip ir išliko Simonaičių šeimos moterų trijulė - labai tylios ir ramios M. Simonaitienė, jos anūkė Gražina ir greita, netgi kartais įnoringa Ana Marija Simonaitytė-Sipaitienė-Sipavičienė.

Papasakoti apie pastarąją panoro Klaipėdos Žemės ūkio technikume 1952-1956 m. mokęsis Juozapas Girdenis. Ana Marija technikumo moksleiviams dėstė anglų kalbą.

"Mums, suvažiavusiems iš kaimų, toji graži, simpatiška moteris švieste švietė. Nors jos biografijos, žinoma, mes visiškai nenutuokėme, įsivaizdavome ją esant užsieniete. Tik, kai prasidėjo Atgimimas, iš spaudos sužinojau, kas mus tos kalbos mokė",- sakė J. Girdenis.

Beje, Ana Marija Klaipėdos moksleivius įvairiose mokyklose mokė ir vokiečių kalbos.

E. Simonaičio gyvenimo atšvaitai

O Erdmonas Simonaitis, gyvendamas Vokietijoje, rašė dienoraščius:

Dachau koncentracijos stovykla. 1945 m. gegužės 13 d.

Pirmas sekmadienis po karo pabaigos. Įsakyta greitai paruošti stovyklą ištuštinimui. Ką veikia šiandien, pirmą sekmadienį po karo, mano šeima? Kur mano žmona, kuri tiek daug man padėjo su siuntiniais, sunkiausiais laikais save skriausdama?

1945 m. gegužės 15 d.

Šiandien evakuojamos ir kitos tautinės grupės, tarp jų ir rusai - prie jų priskaitoma ir lietuvių grupė. Aš, kaipo priklausantis prie stovyklos personalo, dar pasilieku. Amerikos generolas spaudžia, kad stovyklą greičiausiai ištuštintų. Mielai norėčiau laišką žmonai rašyti, bet kaip su paštu?

1945 m. birželio 26 d.

Šiandien 8 val. išvykau į Miuncheną. Nors šiandien privargau, bet esu savo kelione patenkintas. Žinoma, dar sunku yra po 4 metų uždarymo koncentracijos stovykloj prie gyvenimo priprasti.

1946 m. rugsėjo 13 d.

Apsilankiau pas Vydūną, kuris buvo man čia nesant iš Liubeko atgabentas. Jis čia kol kas gyvens. Nors jis labai sublogęs, bet turi nieko sau apetitą, rašo ir jau kelias paskaitas laikė. Šiek tiek atsigaus, bet jis jau vis dėlto senas, 79 metų.

1947 m. birželio 19 d.

Esu dabar įsitraukęs į Mažosios Lietuvos lietuvių šelpimo darbą, kas surišta yra su kelionėmis. Dėl to ir dienyną ne taip dažnai paimu.

Šia "Akvarele" dar neatsisveikiname su Šaulių g. 31-uoju namu, kuris kadaise priklausė Simonaičių šeimai. Istoriko Jono Tatorio išsamioje studijoje apie šį namą, nurodyta, kad jį Simonaičiai pardavė vaistininkui Benjaminui Vidokleriui, o šis 1938 m. namą perpardavė kitam Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjui Jokūbui Stiklioriui (1871-1942). Namo pirkimo sutartis sudaryta jo žmonos Johanne Stikliorius vardu.

Kitą pirmadienį pamėginsime atsekti šio žmogaus pėdsakus Klaipėdoje ir Šaulių g. 31-ajame name.

Gražina JUODYTĖ,