Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (67)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Šiandien tęsiame pasakojimą apie Vytauto Didžiojo gimnaziją, pastatytą 1933 m. Joje pokario metais mokėsi dabar šalyje bei užsienyje garsus kino režisierius Arūnas Žebriūnas.

Mokytojai - "kirviai"

Kadangi pokariu Vytauto Didžiojo gimnazijai, kuri taip nebesivadino, o "gavo" paprastą standartinį numerį - 1-oji vidurinė - vis dėlto vadovauti buvo paskirtas "smetoninį", o tiksliau - užsienio universiteto išsilavinimą turėjęs Kazimieras Trukanas, jis pritraukė ir daugiau "smetoninių" mokytojų.

Matematiką dėstė Rusijos kunigaikščių kilmės Nikolajus Pakrovskis. Jį ir jo brolį Pavelą į Lietuvą buvo atpūtusios Spalio revoliucijos Rusijoje audros. Muzikas ir matematikas prigijo Lietuvos žemėje. Iki karo jie ramiai gyveno Skuode, bet pokariu, kai Lietuvoje jau visu ryškumu pradėjo šviesti "Stalino saulė", broliai, bijodami būti jos nutvilkyti, atsikraustė į Klaipėdą. Ir savo kilme, žinoma, nesiafišuodavo. Bet 1-osios vidurinės moksleiviai jusdavo kilnią dvasią, sklidusią nuo aristokrato Nikolajaus, kurį artimiau pažinoję vadino tiesiog Mykolu, Pakrovskio. Tą juto ir A. Žebriūnas.

Gilų pėdsaką jo atmintyje yra palikę mokytojai Rubaževičiai, dėstę fiziką ir lotynų kalbą. Jis gerai mena matematiką pravarde Žiemelė. Gaila, bet jo pavardė išsitrynė. Iš mokyklos jis dingo beveik tuo pačiu metu, kai buvo suimtas direktorius K. Trukanas.

"Žiemelės pamokos buvo nestandartinės. Jos prilygo mažiausiai universiteto paskaitoms", - sakė A. Žebriūnas.

Nors visi mokytojai buvo pakankamai reiklūs, tačiau labiausiai jis kentėjo nuo vokiečių kalbos mokytojo Užpurvio.

"Ir toksai keistas sutapimas: Telšiuose mane kankindavo vokiečių kalbos mokytojas Purvinis, o Klaipėdoje - Užpurvis", - sakė A. Žebriūnas. Bet būtent tiems mokytojams jis jautė dėkingumą tuomet, kai jau pelnydavo laurus tarptautiniuose kino festivaliuose ir reikėdavo bendrauti su kitakalbiais kino meistrais. Kaip praversdavo tos vokiečių kalbos žinios, kurias vis dėlto sugebėjo perteikti mokytojai. Ir jos buvo "gyvos" netgi prabėgus keliems dešimtmečiams, kai tų kalbos žinių nebuvo kur taikyti.

Su dėkingumu kino režisierius minėjo ir mokytojų Ingaunių pavardes.

"Nepaisydami ideologinio spaudimo, jie vis dėlto mus mokė tikrų dalykų. Ir labiausiai - meilės tėvynei. Karinio parengimo rikiuotėse dainuodavome lietuviškas patriotines dainas. Kitakalbiai net nesusigaudė, ką mes dainuojame. Daugelis mūsų buvome gavę tautinį krikštą ir šeimose. Tas labai svarbu vaikystėje. Ką joje gauni - visam gyvenimui. Dabar, labai gaila, vaikai taip nėra auklėjami", - apgailestauja A. Žebriūnas.

Dingdavo bendraklasiai

Iš mokyklos vienas po kito dingdavo ne tik mokytojai. Dingdavo ir moksleiviai. Iš Arūno klasės dingo Krukis, Jasas, Daugirdas, iš jo sesers Danguolės klasės - Marčėnas. Jau prasidėjus Atgimimui, buvęs A. Žebriūno bendraklasis Mečys Antanėlis bandė atsekti kai kurių bendramokslių likimus. Pasirodo, ne visi su šeimomis buvo išvežti. Kiti išėjo į miškus.

"Dabar bandoma paneigti, jog amerikiečiai per "Amerikos balsą" vis žadėdavo paramą Lietuvos partizanams. Mes turėjome gerą radiją "Blaupunkt". Ir galiu patvirtinti, kad tai buvo žadama nuolat. Dvasiai pakelti būdavo pranešama, jog amerikiečių povandeniniai laivai jau Nemune plaukioja... Tokios žinios tikrai keldavo dvasią. Atsirasdavo ryžto priešintis. Atsirasdavo ryžto patiems eiti į miškus priartinti išsivadavimo valandos. Tačiau šiandien kažkam parūpo užtušuoti tuos pažadus..." - sakė A. Žebriūnas.

Mokytojų ir moksleivių dingimai iš mokyklos, žinoma, viešai nebūdavo aptarinėjami. Tačiau šeimose pašnabždomis apie tai būdavo kalbama. Ir tie faktai įvarydavo dar didesnę neviltį.

"Diskžokėjas"

Nepaisant įvairių baimių ir mokykloje, ir namuose, kad vieną naktį gali dingti kaip į vandenį, jaunystė darė savo - pirmosios meilės, kad ir be bučinių... Arūnui labai rūpėjo šokiai. Jis į mokyklą atsitempdavo ir radiją, ir patefoną, ir plokštelių. Visą turtą išsidėliodavo aktų salės balkone. Iš ten sklisdavo tango, vokiškų šlagerių melodijos.

Pradžioje šokiai praeidavo sklandžiai. "Visoje mokykloje tik vienas komjaunuolis tebuvo", - paaiškino A. Žebriūnas. Ir labai gerai pamena "komsomolco" iš miesto komjaunimo komiteto vizitą. Tuomet jis pirštu bedė į plokšteles, kurias groti draudžiama. Arūnas su draugais niekaip nesuprato, kuo "komsomolcui" prasikalto tango melodijos.

Arūnas su savo turtu būdavo kviečiamas groti ir į Mokytojų seminariją (dabar - Klaipėdos universiteto Menų fakultetas). Jis iki šiol pamena, kaip buvo baisu, kai į seminariją veržėsi girti karinio laivo jūreiviai.

"Juos studentai bandė sustabdyti, tačiau šie pradėjo švaistytis diržais su sagtimis. Paleisti iš tų karinių laivų, jie elgdavosi, kaip šunys, nutrūkę nuo grandinių. Iki šiol nėra išblėsęs jų šūkis "Palundra". Ir būtinai po to šūkio vykdavo klaikios muštynės, o kartais ir - skerdynės",- dalijosi įspūdžiais iš pokarinių šokių vakarėlių šių dienų terminais tariant diskžokėjas A. Žebriūnas.

Jis, beje, buvo ir pirmasis mokyklos sporto klubo "Briedis" pirmininkas. "Ir kur tik mes nešokinėdavome, nemėtydavome į "kašę", pasidarytą iš statinių lankų, vis po kojomis painiodavosi mažius Modestas, kuris atsekdavo vyresniuosius brolius", - su humoru vieną garsiausių Lietuvos krepšininkų Modestą Paulauską prisiminė A. Žebriūnas.

Kinui "užsivedė" ne Klaipėdoje

Prisiminusi, kaip mes, pokarinukai, "kaifuodavome" "Baltijos" kino teatre, žiūrėdami trofėjinį filmą "Fanfanas Tulpė" su Žeraru Filipu ir Džina Lolobridžita ar "Linksmuosius vyrukus", nusikopijuotus nuo holivudinių filmų, su Liubove Orlova ir Leonidu Utiosovu, kino režisieriaus paklausiau, gal tas polinkis į kiną susiformavo Klaipėdoje?

"Gaila, bet kol aš gyvenau Klaipėdoje, nei trofėjinių, nei Lietuvos kino studijos ar dar kokių filmų visai nematydavome. Turbūt kažkokios užuomazgos buvo Kaune, kai taip žavėdavo dokumentika, o jau vėliau - Vilniuje, kai visa mano karta kraustėsi iš proto dėl trofėjinio "Dikas ir Dachas užkariauja Indiją" ir "Linksmųjų vyrukų".

Šiuo rašiniu baigiame pasakojimą apie Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją. Apie ją pasakoti galima būtų be pabaigos, nes čia mokėsi daug Klaipėdos ir Lietuvos garsenybių. Bet tai jau būtų "vieno objekto" studija. O mūsų laukia ir kiti Klaipėdoje po karo išlikę pastatai bei juose gyvenę žmonės.

Gražina JUODYTĖ