Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (668)

Taigi, apie 1905 m. medienos pirklys Vilhelmas Ankeris, pasistadydinęs vilą Smiltynėje, joje tegyveno penkerius metus. Smeltėje jis turėjo dvi lentpjūves, taip pat - medienos sankrovos aikštelių. Galbūt Klaipėdos senamiestyje jis ir kokią kontorą, kurioje vykdavo sandoriai medienai, atplukdytai Nemunu, parduoti, turėjo.

Vaizduotė taip ir piešia vaizdus - vilos šeimininkas pro langus stebi, kaip po sėkmingo sandorio sielių virtinės Kuršių mariomis plukdomos į kitas Klaipėdos lentpjūves, įsikūrusias Dangės pakrantėse. Mediena buvo paklausi tarp namų statytojų. Dažno statinio pamatams kloti buvo naudojami ąžuolų rąstai. O ir baldai ne iš pjuvenų - tikros medienos buvo meistraujami.

Nežinia, dėl kokių priežasčių 1910 m. V. Ankeris vasarnamį pardavė Klaipėdos spaustuvininkų dinastijos antrosios kartos leidėjui Vilhelmui Hermanui Zybertui. Gali būti, kad Ankeriai ir Zybertai taip pat buvo susiję giminystės ryšiais.

Zalcburgo pėdsakas

Pagal istorikės Zitos Genienės atliktą namo istorijos tyrimą, Zybertai kilę iš XVIII a. į Prūsiją atvykusių zalcburgiečių šeimos.

Šioje vietoje reikėtų priminti kai kuriuos istorijos epizodus.

Nuo senovės laikų Mažoji Lietuva buvo prūsų ir vakarinių lietuvių gyvenamas kraštas. Ekonominis gyvenimas buvo sunkus: karai, badmečiai ir didžiausias to laikmečio siaubas - maro epidemija.

Karina Gogolka Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai perdavė 130 laiškų, kuriuos jos tėtis rašė iš Mėmelio į Vokietiją su vaikais 1944-aisiais pabėgusiai mamai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Pats skaudžiausias - XVIII a. pradžios maras, nusiaubęs ištisus kaimus ir miestus, po kurio jie liko ištuštėję, o žemės dirvonavo. Karalius Frydrichas Vilhelmas I kone dykyne tapusį kraštą nusprendė iš naujo apgyvendinti, atgaivinti prekybą ir žmonių judėjimą. Pirmiausia išleisti įsakymai dėl krašto apgyvendinimo, kviečiantys naujakurius iš visų Europos kampelių.

Į Mažąją Lietuvą nauji gyventojai pradėjo keltis marui baigiantis - 1711 m. pabaigoje. Šio krašto istorijos tyrinėtojo A. Matulevičiaus teigimu, XVIII a. viduryje krašto gyventojų nemažą dalį jau sudarė atvykusieji. Politiniu ir ekonominiu požiūriu reikšmingiausia buvusi zalcburgiečių kolonija.

Leidybos globalizacija

Tai toje zalcburgiečių kolonijoje gerai suderintu smuiku visai neprastai sekėsi groti Zybertų leidėjų dinastijai, pirmiausia įsigijusiai spaustuvę Šilutėje, o paskui ją perkėlusiai į Klaipėdą.

Šilutėje likęs tik spaustuvės filialas. O Klaipėdoje Zybertai prie savosios spaustuvės dar jungė kitų leidėjų dėl įvairių priežasčių parduodamas spaustuves.

Kai 1872 m. buvo perimta ir seniausio Klaipėdos laikraščio "Memeler Dampfboot", leidžiamo nuo 1849 m., leidyba, Zybertų vienaip ar kitaip vadovaujama leidykla tapo stambiausia poligrafijos įmone ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Klaipėdos krašte.

Pagal skaitytus istorinius šaltinius išeitų, kad Vilhelmas Hermanas, dažniausiai vadintas Vilhelmu arba Viliumi, buvo toji ašis, aplink kurią visas leidybos verslas sukosi ir klestėjo. 1868 m. gimęs devynių vaikų šeimoje, mokėsi Luizės gimnazijoje, baigė prekybos kursus. Kai atitarnavo kariuomenėje, kurį laiką dirbo Hamburgo banke. 1894 m. grįžo į Klaipėdą ir jau visa jėga perėmė leidybą ir poligrafiją. Tuo labiau kad iš tėvo jis, o ne kuris kitas sūnus, susiję su leidyba, paveldėjo poligrafijos įmones. Gali tik spėlioti, kokie buvo Zybertų vaikų santykiai, kai stambiausiu magnatu tapo vienas iš devynių...

Vila "Helena"

Kai vilą iš medienos pirklio Vilhelmo Ankerio 1910 m. nusipirko leidybos magnatas Vilhelmas Hermanas Zybertas, vasarnamis buvo pavadintas jo žmonos Helenos vardu.

Tikriausiai ji buvo išmintinga moteris, po vyro mirties 1925 m. perėmusi visą poligrafijos verslą. Taip pat ir vilą Smiltynėje. 1928 m. našlė didžiausią akcijų paketą perleido sūnui Frydrichui Vilhelmui Zybertui (1899-1983 m.).

1939 m. įmonė buvo nacionalizuota ir dar veikė iki 1944 m. Po II pasaulinio karo Zybertų šeima apsistojo Oldenburge. 1949 m. įsigijo spaustuvę, atnaujino "Memeler Dampfboot" leidybą. Iki 1972 m. leidykla ir spaustuvė priklausė Frydrichui Vilhelmui Zybertui.

Na, o Helenos Zybert sveikata pašlijo dar iki visų karo suiručių. Jos mirties data tiksliai nėra žinoma - nurodomi 1939-1940 m. Tad vilą paveldėjo duktė Šarlotė Sofija Gusovius (Charlotte Sophie Gusovius). Nuo jos dukters Karinos Gogolkos pasakojimų apie tėvo, vandens policininko, karo metu iš šios vilos rašytų jos mamai 130 laiškų (jie perduoti Ievos Simonaitytės bibliotekos fondams) ir pradėtas pasakojimas apie vilos zybertiškąjį periodą. Žinoma, ir jame lieka daug klaustukų, neaiškumų. Apie gyvenimo būdą - taip pat...

Anonsas

Kitą savaitę į Smiltynės g. 22-uoju numeriu žymimą vilą įžengsime jau pokariniu laikotarpiu. Ar joje dar užtiksime ankeriškojo, zybertiškojo gyvenimo periodų pėdsakų?

SMILTYNĖS g. 22. Šiandien vila, zybertiškuoju gyvenimo periodu pavadinta "Helena", atrodo taip. Snieguolės KERPIENĖS archyvo nuotr.

Prašymas

Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti - pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. [email protected]