Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (644)

Taigi, šiandien tęsime pasakojimą apie Lietuvos žuvies pramonės susivienijimą, trumpiau "Litrybpromą". Šiandien "Litrybpromo" gyvavimo erą "nuleisime" kiek į apačias ir pasižvalgysime žuvies apdorojimo kombinate Nemuno gatvėje. Čia dirbti, baigusi Kauno politechnikos institutą, paskyrimą gavo kaunietė, dabar save visais nuošimčiais priskirianti Klaipėdai, ponia Teresė.

Sutiko pats ministras

Pasak Teresės Derukienės, Kauno politechnikos institute jos kursas buvęs eksperimentinis: "Kurse buvom penkiasdešimt studentų, rengiamų maisto pramonei. Dešimt iš mūsų buvome pasirinkę žuvininkystės specializaciją. 1959 metais septyni iš mūsų buvome paskirti į Klaipėdos žuvies pramonės įmones.

Atvykusius iš karto apgyvendino bendrabutyje. Aš gavau paskyrimą dirbti žuvies kombinate Nemuno gatvėje. Labai netrukus visi septyni buvome pakviesti pas LTSR žuvies pramonės ministrą Vaclovą Mickevičių. Baigę Kauno medicinos institutą ir paskirti į Žvejų ligoninę taip pat buvo pakviesti pas ministrą susipažinti. Neperdedu - ministras mus priėmė kaip tėvas. Pasakojo apie žuvies pramonės įmones, laivus. Neslėpė ir pokarinių klaipėdiečių tautinės sudėties. Ir labai prašė neišsigąsti, nepabėgti. O išsigąsti priežasčių tikrai buvo", - sakė Kaune gimusi, augusi ir brendusi p. Teresė.

Ji prisiminė ir dar vieną susitikimą su ministru laivo bazėje, kai pradėjo žūklauti krevetes.

"Toje bazėje buvo surengta krevečių degustacija. Susirinko labai daug žmonių iš įvairių žuvies pramonės kranto įmonių ir organizacijų. Žinoma, buvo ir ministras. Priėjęs paspaudė ranką, padėkojo, kad neišsigandau, nepabėgau, darbuojuosi", - su šiluma balse prisiminė p. Teresė.

Važiavo į bent kiek patyrinėtą žemę

Paklausta, ar apsisprendimo priežastis dirbti Klaipėdoje buvusi jūra, kaunietė iki kaulų smegenų (tuomet, dabar ji iki kaulų smegenų save laiko klaipėdiete) nustebino atsakymu: "Žuvų apdorojimo kombinate jau buvau atlikusi praktiką, apytiksliai žinojau, kur važiuoju. Mus, atliekančias praktiką, kateriais paplukdydavo po Mažosios Lietuvos vietoves. Žavėjausi tuo, kas matyta, pajausta. Kažkodėl manau, tai ir buvo tas magnetas, traukęs į Klaipėdą", - išpažino p. Teresė.

Jaunųjų specialistų poilsis gamtoje.

Pirmoji alga

Žuvų kombinate Teresė pradėjo dirbti meistre.

"Tuomet čia darbavosi daug sentikių. Tokie su egzotiškomis barzdomis, jie mane labai šiltai sutiko. Kai gavau pirmąją algą, tai tie barzdoti vyriškiai pasirūpino ir ją aplaistyti - nupirko vyšnių likerio. Prikliukino pilną kantuotą stiklinę to likerio. Kažkuris jausmas diktavo - privalau išgerti. Na, ir išgėriau. Gal tai ir nulėmė, kad buvau pripažinta sava. Į bendrabutį barzdoti vyrai mane parvedė už parankės", - įsitvirtinimo kombinate pradžios detalių neslėpė T. Derukienė.

Tautų draugystė

Kaip jauna specialistė p. Teresė sparčiai kilo pareigose - inžinierė, technologė, vyriausioji technologė. Dėl savo pareigų nosies nerietė, buvo, kaip dabar sakytume, su liaudimi - dėvėjo "fufaikę" (šimtasiūlę), po cechus vaikščiojo su guminiais batais. Kaip visi.

Per pietų pertraukas (valgyklų dar nebuvo) viena tokia rusų tautybės moteris dažnai pakviesdavo "baliui" - atsinešusi bulvių su lupenomis ir išsaugojusi jų šilumą, kviesdavo prie stalo: "Nu, baby, pojėdim kak čeloveki" ("Na, bobos, paėsim kaip žmonės"). Prie tų bulvių, žinoma, kombinato produkcija - silkės. Teresė buvo liekna, tai ir tų bulvių su silke nedaug tereikėjo. Tai "baliaus" iniciatorę labai erzino: "A ty, smetonovskije kogti, da rožki, čevo vypendrivaješsia?" ("O tu, smetonine nagine su ragais, ko išsidirbinėji?"). Praradusi savitvardą, Teresė atrėžė: "O tu ryji kaip karvė..." Taip buvo iškastas tautų draugystės karo kirvis.

Per kažkokį partinį-ūkinį aktyvą kažkoks aukšto rango šulas labai gražiai šnekėjo apie tautų draugystę. Neatlaikė Teresės širdis. Ir ji po tos gražios kalbos paprašė žodžio. Ir išrėžė prakalbą apie realiąją tautų draugystę su ragais, nagais ir kanopom.

"Oi, kas kitą dieną dėjosi kombinate", - su siaubu prisiminė ji.

Su šimtasiūle ir guminiais batais beeinančią per kiemą ją susistabdė kombinato juriskonsultas Feliksas Tiškus, architekto Gyčio Tiškaus tėvas. "Toks smulkutis, dėvėjęs mautes, kad nesiblizgintų kostiumo švarko alkūnės, jis demonstratyviai smetoniškai pabučiavo man ranką. Ir daug kas tą veiksmą matė, suprasdami už ką toji mano sudiržusi ranka bučiuojama", - ne be pasididžiavimo prisiminė p. Teresė.

Angelas sargas

"Nežinau kodėl, bet tas smulkutis Feliksas Tiškus tarsi koks angelas sargas mane globoti pradėjo nuo pat pradžios. Gal todėl, kad kombinate lietuvių buvo nedaug? Tai jis mane išmokė tvarkytis su popieriais, tai jis mane apšvietė arbitražiniais juridiniais reikalais. Ir jau gerokai tuose reikaluose prakutusi važinėjau beveik po visą SSRS apginti silkių kokybės reikalų. Dažnai pasitaikydavo, kad buvo išmislas ją nurašyti. Kombinatui - nuostolis, kažkam pelnas ją vis tiek parduodant kaip "aukščiausios rūšies", - ironiškai kalbėjo p. Teresė.

Anonsas

Po savaitės toliau pažindinsimės su p. Terese Derukiene, kuri "Litrybpromo" sistemoje, pradedant LTSR žuvies pramonės ministerija, baigusi Kauno politechnikos institutą, dirbo nuo 1959 m. Perspektyvoje - ir kapitono Povilo Šiaučiukėno, vadovavusio Okeaninio žvejybos laivyno bazei, našlės prisiminimai. Kartą P. Šiaučiukėnas, dar vadovaudamas laivo įgulai, buvo pareiškęs: "Jei nėra mirties, linksma net per baisiausią štormą".

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.