Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (64)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones.

Šiandien tęsiame pasakojimą apie Vytauto Didžiojo gimnaziją, kuri buvo pastatyta 1933 m. ir kurioje buvo gyvenama. Prieškariu čia butas buvo skirtas tik gimnazijos direktoriaus Kazimiero Trukano šeimai ir keliems tarnautojams. Pokariu Trukanas su šeima čia apsigyveno vėl.

1926 m. Klaipėdoje gimusi Danutė Trukanaitė ir oficialiai užregistruota kaip pirmųjų didžlietuvių, persikėlusių į Mažąją Lietuvą, palikuonė, paklausta, apie šeimos butas Vytauto Didžiojo gimnazijos fligelyje pasakojo: "Prieškariu ligoninių vadovai gyvendavo ligoninėse, mokyklų direktoriai - mokyklose. Tokia buvo nerašyta taisyklė: jeigu susiklostytų sudėtingesnė situacija, vadovai būtų šalia. Todėl projektuojant Vytauto Didžiojo gimnazijos kompleksą jau buvo numatytos patalpos, kur turėtų gyventi gimnazijos direktorius su šeima. 1934 metais mes čia ir atsikraustėme. Buvo miegamasis, valgomasis, salonas, vaikų kambarys, virtuvė ir holas su gėlėmis. Jame tėvai priiminėdavo svečius".

O tų svečių ir viešnių direktoriaus bute nestigdavo.

Trukanų "salonas"

Bene dažniausias svečias Trukanų namuose buvo Adomas Brakas. Jis ne tik draugavo su Trukanu, bet vyrus siejo ir "verslo" reikalai. Mat Klaipėdos krašto šviesuolis turėjo pomėgį - konstruoti ir meistrauti baldus, tad nemaža jų pokalbių dalis būdavo apie baldus. K. Trukanas priprašė Braką jų butui sumeistrauti baldus. Jie buvo pagaminti - stilingi tam laikui. Kai tik Trukanų bute atsirasdavo naujų baldų "porcija", senuosius, juodmedžio baldus direktorius pasirūpindavo perkelti į Mokyklų draugijos posėdžių kambarį.

Dažnai kavutės pagurkšnoti pas Trukanus užsukdavo ir gimnazijos kompleksą suprojektavęs architektas H. Reismanas. Su mokyklos vadovu jis turėdavo daug šnekos. Juk Vytauto Didžiojo gimnazijos kompleksas buvo suprojektuotas E raidės formos. O kol kas tebuvo tik U formos gimnazijos statiniai. Danutė dar puikiai prisimena architekto Trukanų šeimai kažkokia proga padovanotą grafiną su stikliukais. Keli jų išsaugoti iki šiol.

Tėvų draugai buvo ir Kazanavičiai. Jis buvo Klaipėdos mėsinės buhalteris, ji, Kazanavičienė-Didžiulytė, - vaikiškų knygelių autorė ir dailininkė. Pas mokyklos direktorių kortomis palošti užsukdavo Gudeliai, Valaičiai. Danutė pamena, kad pas mamą paplepėti užsukdavo ir rašytojo Antano Venclovos žmona. "Ji labai skaniai kvepėdavo",- sakė D. Trukanaitė, beje, labai šiltai atsiliepusi apie A. Venclovą, kuris jau po karo ją išgelbėjo iš saugumo letenų.

Jai iš visų svečių bene mieliausias buvo kopų inspektorius Merkelis. Žiemą jis atsiųsdavo arklius su rogėmis, prie jų pririšdavo žemesniųjų klasių vaikų rogutes ir tokia "vilkstinė" išvažiuodavo į Girulius, pas Merkelius.

Žaidimai

Šiandien D. Trukanaitė pašaipiai prisiminena vaikystėje buvusi rubuilė. Tai dėdė pasirūpino jai padovanoti rolerį, šiandieninio paspirtuko atmainą. Dėl to rolerio alpo klasės draugė Gailė, kurios mama aktorė Bindokaitė vadovavo mokyklos teatriukui. O Danutei labiausiai patiko lėlės. Vaikystėje paklausta, kuo būsianti, nė nemirktelėjusi patikindavo: "Būsiu mamutė", t. y. mama. Trukanų namuose atsirasdavo pirktinių lėlių galvos, kūnai, iš kurių sukonstruodavo tokias lėles, kokių norėdavo. O štai apdarus lėlėms Danutė ir Audra kartu su mamyte siūdavo pačios. Sesutės ir brolis Rimvydas tikrai turėjo gražią ir nerūpestingą vaikystę. Niekas net nenutuokė, kokia jų laukia ateitis.

Likimo smūgiai

Kaip jau minėta ankstesniuose rašiniuose, hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdą, Vytauto Didžiojo gimnazija išsikraustė į Palangą. Taip ir vadinosi - "Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija Palangoje".

K. Trukanas sugebėjo įtikinti vokiečių valdžią, kad mainais už paliktus vertingus juodmedžio baldus grąžintų gimnazijos biblioteką. Kai artėjant frontui nuo Rusijos, Trukanai nuo jo traukėsi atgal, Žemaitijos link iš Vilniaus, kuriame atsidūrė karo metu "subankrutavus" gimnazijai Palangoje, pirmiausiai jie aplankė buvusios gimnazijos Palangoje pastatą - bandė ieškoti paliktos bibliotekos. O pastate karo metu buvo lazaretas. Sutrikus kanalizacijos sistemai, viso lazareto išmatas pildavo į rūsį... Ant ten sukrautų vertingų knygų.

Karo pabaigos Trukanai sulaukė Mosėdyje. Pirmasis pokario Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Bergas susirado Trukaną ir pakvietė vėl gimnazijoje direktoriauti. Trukanai sugrįžo į savo butą. Bet iš jo beturėjo tik vieną kambarį - buvusį miegamąjį... Nuo 1945 m. balandžio 1-osios Trukanas vėl rūpinosi gimnazijos formavimu ir ūkiu.

"Mokyklos stogo čerpės buvo nulaksčiusios. Tėvas jų prisirinkęs per visą Klaipėdą pats lipo ant stogo jį dengti. Bergas dar parašė straipsnį, kaip mokyklos direktorius stogą uždengė. Kai tėvai mus, vaikus, išsivesdavo į miestą, mokyklon negrįždavome tuščiomis rankomis - prisirinkdavome varžtų, plytų skylėms užkaišyti. Žodžiu, tėvo lemtis buvo nuolat statyti", - prisiminė Danutė.

Bet pokariu tėvas neilgai direktoriavo. Kai kažkokioje mokytojų konferencijoje "ideologas" Princevas pedagogus baugino baltosiomis meškomis, jei nestos į Komunistų partiją, Trukanas neiškentęs išrėžė: "Dabar mes esame tiesiog lojalūs. Gal kada nors ir stosime į tą Komunistų partiją. Bet dabar baltosiomis meškomis nėra ko grasinti". Rusakalbiai mokytojai subruzdo: "Ką jis pasakė, ką jis pasakė?" Trukanas paskelbė, kad galįs ir rusiškai pakartoti ką sakęs. To ir užteko, kad Trukanų namuose prasidėjo kratos. O vieną dieną gimnazijos direktorių išsivedė į namą priešais gimnaziją. Jame buvo NKVD. Su kitais kankiniais tardytam NKVD požemiuose, K. Trukanui "davė" septynerius metus kalėjimo Sverdlovsko srityje ir kituose Sibiro lageriuose.

Tačiau baisiausia buvo, kai K. Trukanas iš Sverdlovsko atkalėjęs sugrįžo. Jis norėjo mokytojauti. Turėdamas filosofijos daktaro laipsnį, apgintą dar prieškario Vokietijos Miunsterio universitete, jis galėjo dėstyti psichologiją, istoriją, rusų ir vokiečių kalbas. Tačiau jam neleido. Vis dėlto inteligentas iki pašaknų K. Trukanas be darbo nesėdėjo,- važinėjo į ekspedicijas po Klaipėdos kraštą. Pagaliau gavo ir darbo bibliotekoje. Tačiau sveikata jau buvo palaužta. Su K. Trukanu atsisveikino visa Klaipėda. Tačiau ne rusakalbiai.

Vaikai

Nepaisant išsilavinimo, K. Trukano dviem dukroms ir sūnui sunku buvo skintis kelius gyvenime. Juk jie buvo priskiriami "liaudies priešų" atžalynui. Bet vaikai buvo atkaklūs - Danutė važiavo į Gerceno institutą studijuoti, sesė Audronė - kinematografijos, Rimvydas - matematikas. Bet visi galų gale tapo pedagogais. Per daug stiprus buvo tėvo pedagoginio talento užkratas.

Jų gyvenimuose būta ir paradoksų. Dėl gilios žinių sistemos, diegtos ir namų aplinkoje, ir gimnazijos suole, Trukaniukams studijų metais buvo skiriamos net Lenino stipendijos. Šie turėdavo gerokai su savimi pakovoti, kad nemestų politinių iššūkių. Juk jų atsisakę, vėlgi atkreiptų į save ir visą šeimą enkavedistų-kėbistų dėmesį. Protesto jausmą tekdavo slopinti...

Šiandien Klaipėdoje dar gyvena žmonių, kurie pažinojo Trukanų šeimą. Bet jų gretos vis retesnės. Šiandien net Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivį paklausus, kas yra Trukanas, įtariu, kad labai jau retas atsakytų...

Bus daugiau. Pradžia 2007 m. balandžio 23 d. Internetinės "Vakarų ekspreso" versijos www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje krūvoje gali rasti, paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ