Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (628)

Nesibaigiančių namo istorijos permainų rezultatas buvo ir miesto laikraščio "Vakarų ekspresas" redakcijos susitvėrimas 1990 - aisiais rugsėjo 15 d. buvo išleistas pirmasis "Vakarų ekspreso" numeris.

Kai kuriuos kūrimosi momentus apžvelgėme ankstesnėse "Akvarelėse", o šiandien - kadaise "Vakarų ekspreso" reportere dirbusios Palmiros Martinkienės neišblėsę įspūdžiai apie redakcijos "katilą" po šio tvirtai suręsto pastato stogu. Laikraščio gamybos momentais pasidalins ir iki šiol dienraščio redakcijoje dirbantis techninio centro valdovas Darius Butkus.

Visuomenė tebebuvo susipriešinusi

"Į "Vakarų ekspesą" dirbti atėjau 1993 m. pačioje pradžioje. Iškart "įkritau kaip muselė į išrūgas". Tuo metu niekas nenorėjo rašyti politikos temomis, nes visuomenė po nepriklausomybės atkūrimo tebebuvo susipriešinusi, pasidalijusi į "landsbergininkus" ir "brazauskininkus", tvyrojo įtampa. Tad Gintaras Tomkus apsidžiaugė, kai sutikau imtis šių temų.

Palmira Martinkienė. A. Kubaičio nuotr.

Kaip tik tada prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, kurioje pirmą kartą šalies istorijoje dalyvavo užsienio lietuvis Stasys Lozoraitis. Tai ir laksčiau į kandidatų štabus (konkurentas buvo Algirdas Brazauskas, kuris, kaip žinome, vėliau ir laimėjo.)

Kadangi tuo metu tokio daikto kaip internetas nebuvo, dabartinius komentarus po straipsniais atstodavo ranka rašyti skaitytojų laiškai. Juos klaipėdiečiai būriais nešė į redakciją. Man priskyrė ir bendravimą su skaitytojais, atrinkti laiškus spausdinti. Taip man ir prilipo - politika ir laiškai. Teko laviruoti tarp politiškai aktyvių piliečių...

Kojos - svarbus įrankis

Dabartiniams žurnalistams sunku suvokti, kaip tais laikais dirbome. Nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų, nei "pasiguglinti" galėjai, norėdamas informaciją pasitikslinti.

Tuomet tikrai galiojo posakis "kojos žurnalistą peni": lakstėme iš vienos spaudos konferencijos į kitą, iš vieno renginio į kitą, iš vieno susitikimo į kitą ir pan.

Pradžioje, kai atėjau į redakciją, visi žurnalistai turėjo vieną kompiuterį. Juo mokėjo dirbti tik Alvydas Ziabkus ir Vida Bortelienė. Tiesa, tą daiktą kompiuteriu dabartiniu suvokimu pavadinti būtų sunku - tai buvo labiau patobulintas rašomosios mašinėlės su ekranu variantas. Mes rašėme ranka, tekstus rinko mašininkės.

Po kurio laiko ir mes gavome tas rašomąsias mašinėles su ekranais. Bet jau buvo palengvinimas - patys ant popieriaus galėjome tekstus atsispausdinti. Iš bendro spausdintuvo išlįsdavo tokia ilga popierinė "dešra", iš kurios atsiplėšdavome savo gabalus.

Dirbome tarsi arkliai

Žurnalistams 4 namo aukšte buvo skirti du podidžiai kabinetai - viename būrėsi senbuviai, nors iš tikrųjų jie buvo dar gana žalias jaunimėlis, stovėjęs prie "Mažosios Lietuvos" ir "Vakarų ekspreso" ištakų: Gintaras Vaičekauskas, Dalia Grikšaitė, Šarūnas Pučinskas, Kristina Lotužytė, Alvydas Ziabkus, Ivona Žiemytė, Jūratė Ašmonaitė, fotografas Kęstutis Maskolaitis ir kt. Dauguma jų buvo dar nevedę vyrukai ir netekėjusios merginos.

Kitame kabinete dirbo solidesnė publika, jau šeimos žmonės, auginę mažus vaikus: Vida Bortelienė, aš, pradžioje dar Romualda Laimienė, Asta Drungilienė, Artūras Grigaliūnas, Gintaras Šikšnius. Vėliau prie mūsų prisijungė Rolanda Lukoševičienė, Dalia Bikauskaitė.

Dirbome kaip arkliai - nuo ryto iki vakaro tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau tada dar buvo visai kitokios kolektyvo bendravimo mados - kartu ir dirbome, ir po darbų (o kartais, ne paslaptis, ir darbo metu) švęsdavome. O tų progų švęsti pasitaikydavo gana dažnai - jei ne vieno, tai kito gimtadienis, vardadienis, įkurtuvės.

Mes, šeimynykščiai, po darbų dažniau skubėdavome namo. O štai jaunimėlis užsivakarodavo neretai iki išnaktų. Jie galėtų ir pikantiškesnių dalykų, manau, papasakoti... Tačiau kolektyvas tuo metu iš tiesų buvo draugiškas, nors, kaip žurnalistams ir būdinga, neapsieidavome ir be "pasišpilkavimų", patraukimų vieniems kitų per dantį.

Nors dienraštyje dirbau tik 6 metus (1999 m. sausio pradžioje išėjau dirbti į prokuratūrą atstove spaudai), toks įspūdis, kad "Vakarų eksprese" prabėgo vos ne pusė mano gyvenimo. Toks intensyvus jis buvo."

"Atėjau atsitiktinai"

Kai kuriais laikraščio gamybos techniniais momentais pasidalijo iki šiol redakcijoje techninio centro vadovu dirbantis Darius Butkus.

Į "Vakarų ekspresą" jis atėjo visiškai atsitiktinai. Per vasaros atostogas KTU studentas norėjo padirbėti policijoje ir bent kiek "užsikalti" pinigėlių. Susitvarkęs sveikatos pažymėjimus ir atėjęs į policiją, neaptiko vieno veikėjo, kuris ir turėjo padėti parašą jį priimti. Liūdnas išėjęs į gatvę, susitiko pusbrolį Mindaugą Razutį. Jis ir buvo tas žmogus, besitvarkęs su "Vakarų ekspreso" pirmaisiais kompiuteriais. "Einam į redakciją, reikalingi techniką išmanantys žmonės", - paskatino jis.

Ši nuotrauka - akivaizdus įrodymas, kodėl Dariaus Butkaus (stovi kolegoms už nugarų) pravardė buvo Ilgas. Nuotraukoje taip pat įsiamžino (iš kairės) Dalia Grikšaitė, a. a. Virginija Urbonavičienė ir Kęstutis Maskolaitis.

Liūdnumai studentui bemat išgaravo. "Mokykloje "Vakarų ekspresą" plėšdavome vieni kitiems iš rankų, nes jame rasdavome pasakojimus apie pliažus, moteris, pavasario ypatumus. Tai mums buvo labai įdomu. Kai Mindaugas pasiūlė variantą, skubėjau įkandin ten, kur mums, vaikėzams, patikusios rasdavosi tos įdomybės. Ir buvau priimtas maketuotoju.

Šio darbo mokė Virginija Urbonavičienė, Džiugas Lukoševičius, o paraleliai tvarkytis su kompiuteriais padėdavau Razučiui. Kai jis pakėlė sparnus išeiti, visą jau pagausėjusį ir patobulėjusių kompiuterių ūkį paliko man. Tarpkompiuterinį tinklą jis jau buvo sukūręs, žurnalistams nebereikėjo lakstyti su disketėmis. Darbas įtraukė taip, kad ir užsilikau", - pasakojo D. Butkus.

Jam patiko "Vakarų ekspreso" atmosfera, žmonės, su kuriais buvo įdomu. Ypač kai po dažnų klyksmų ("Į numerį!") stodavo atokvėpio valandos. Jis dabar yra ir mūsų naminių kompiuterių valdovas, kai per karantiną pradėjome dirbti nuotoliniu būdu.

ANONSAS

"Akvarelėje" po savaitės - dažnai VE buvusių bendradarbių minėto Alvydo Ziabkaus, vėliau į ekspresininkų gretas įsijungusio Artūro Šulco žvilgsniai ir vertinimai laiko perspektyvoje, kas VE buvo jiems patiems ir laikraštį pamėgusiems Klaipėdos gyventojams.

PRAŠYMAS

Prašome atsiliepti Herkaus Manto g. 2 vaistinėje dirbusius farmacininkus, o ir joje vaistų pirkti eidavusius klaipėdiečius el. paštu [email protected] arba fb paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.