Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (626)

Redakcijos matomiausi žmonės yra žurnalistai. Bet retas laikraščio skaitytojas ir netgi gerbėjas nuo pirmųjų jo užgimimo dienų įsivaizduoja, kokia komanda stovi už jų nugarų. O už jų - ir šviežgalviai. Kas tai yra, gal suprasite iš vienos tokias pareigas "Vakarų eksprese" ėjusios Irmos Stasiulienės išpažinties.

Svajonė išsipildė

"Vakarų ekspresą" skaičiau nuo pirmųjų numerių. Po sovietinės oficiozinės spaudos jis mane iškart sužavėjo savo įžūlia drąsa ir chuliganiška laisve. Vis tyliai pasvajodavau - kaip būtų įdomu ten dirbti! Ir 1994-aisiais ši mano svajonė išsipildė.

Tais metais ieškojau naujo darbo. Senojoje darbovietėje - Žvejų rūmuose - per tuos perversmų metus meno kolektyvai buvo išdraskyti, vietoj renginių - prekybinės mugės su kalnais skudurų ir kitokių užsienio sandėliuose nurašytų prekių. Žodžiu, virsmo iš planinės ekonomikos į rinkos arba tiesiog laukinio kapitalizmo grimasos.

Tačiau susirasti darbą, kai aplink toks politinis ir ekonominis chaosas - misija beveik neįmanoma... Skaičiau skelbimus, skambinėjau pažįstamiems - nieko. Užsukau ir į "Vakarų ekspreso" redakciją pas atsakingojo sekretoriaus pavaduotoju ten dirbusį kursioką Džiugą Lukoševičių - maža ką... Bet ir jis niekuo padėti negalėjo.

Pagaliau įsidarbinau Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedroje laborante. Gal po trijų savaičių sulaukiu Džiugo skambučio: ateik į redakciją, kuriama nauja darbo vieta, tu kaip tik jai tiktum. Bet darbas - vakarais nuo 17 val. O varge, kurgi dėsiu sūnų, kai darželiai jau uždaryti?! Skaudančia širdimi atsisakiau. Bet vos padėjus ragelį tarsi kas vožtelėjo per galvą: ką, taip lengvai išsižadėsi savo svajonės? Na jau ne! Iškart gimė planas: galėčiau pasisamdyti kokią nors močiutę, kad tas kelias valandas prižiūrėtų mažąjį. Puolu skambinti Džiugui: ar dar yra siūlyta vieta, nepavėlavau? Ne, per tas keliolika minučių niekas nepasikeitė - juokiasi.

Šviežgalvės pareigos

Tuo metu "Vakarų ekspresas" augo, stiprėjo ir... storėjo. Sumaketuotus puslapius po korektorių skaitydavo budintys redaktoriai - paeiliui besikeičiantys žurnalistai. Tačiau laikraščiui augant tų puslapių vis daugėjo ir budintys redaktoriai ėmė maištauti - krūvis tampa nepakeliamas.

Vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus nusprendė priimti dar vieną žmogų, kuris skaitytų tik antrąją laikraščio dalį, skirtą laisvalaikio skaitiniams. Štai šis darbas ir buvo man pasiūlytas. Susitikimo metu G. Tomkus paaiškino: mums reikia žmogaus, kuris atėjęs vakare galėtų šviežia galva peržiūrėti sumaketuotus puslapius, kad neliktų korektūros ir maketavimo klaidų. Žodžiu, būsiu šviežgalvis.

BENDRADARBIAI. Irma Stasiulienė su tokių skirtingų charakterių bendradarbiais Rolanda Lukoševičiene ir Gintaru Vaičekausku.

Skamba ne itin elegantiškai, bet koks skirtumas, kaip vadina, svarbiausia - kad darbas velniškai įdomus! Taip aš dvidešimčiai metų įsiliejau į "Vakarų ekspreso" kolektyvą.

Darbo sąlygos nebuvo idealios

O kolektyvo tuomet būta nemažo. Vien stiliaus "ceche" darbavosi 2 stilistės ir 5 korektorės - 3 iš ryto ir 2 po pietų. Popietinės skaitydavo sumaketuotus puslapius, po to atnešdavo man. Kadangi ateidavau tik vakarais, atskiro darbo stalo neturėjau - sėdėdavau žurnalisčių kabinete, kur rasdavau laisvą vietą.

Tiek man jos ir tereikėjo - kad tilptų laikraščio puslapis, atspausdintas ant A4 (!) formato popieriaus lapo. Korektorių kabinetas buvo priešingame redakcijos gale, šalia buvo ir "maketinė" - maketuotojų kabinetas. Perskaičiusi puslapius turėdavau nešti jiems, kad kompiuterio ekrane ištaisytų klaidas.

Pamokos

Pirmoji pamoka, kurios išmokau redakcijoje, - viską reikia daryti greitai: perskaityti, nes maketuotojams reikia ištaisyti klaidas, tuos puslapius atspausdinti ant plėvelės, ją sumontuoti ir vežti į "Ryto" spaustuvę. Taigi priėmiau žaidimo taisykles ir, kad būtų greičiau, iki "maketinės" puslapius nešdavau bėgte, kaukšėdama kulniukais.

Ilguoju redakcijos koridoriumi pralėkdavau ir pro vyr. redaktoriaus kabinetą. Vieną kartą jam, matyt, trūko kantrybė. Išgirdęs mano kaukšėjimą atidarė duris ir, nutaisęs susirūpinusią miną, labai rimtai paklausė: "Ar kas atsitiko?" Supratau - teks baigti tuos entuziastingus pasilakstymus.

Greičio pasekmės

Per tą "greitai" nutikdavo visokių nesąmonių. Beskubant ir klaidos pro akis prasprūsdavo. O didžiausias paradoksas - kuo didesnės raidės, tuo mažiau pastebimos klaidos.

Į redakcijos istoriją jau įsikirtęs faktas, kaip kartą dizaineriui bedailinant laikraščio "galvą", vieną dieną šis buvo pasirodęs "Vakarų ekspraso" pavadinimu. Nors tuokart nebuvo mano kaltės, bet vis dėlto į darbą eidavau su nerimu: rasiu ar nerasiu ant stalo laikraščio su riebiai apvesta palikta klaida. Nes gyvenime visaip būna...

Juolab kad mūsų kabinete buvo tokia jauki niša su minkštuoju kampu ir staliuku, kur vykdavo visokie vakariniai redakcijos susibūrimai. Tais laikais Lietuvoje būta dar daug laisvės - niekas nedraudė švęsti gimtadienių ir kitų progų ne tik su kavos ar arbatos puodeliu...

Taigi kompanija po darbų švenčia, o aš prie stalo skaitau, ausis pirštais užsikišusi... Iš pradžių visi stebėjosi, kad nesijungiu prie jų. Kaipgi švęsi, kai krūva neperskaitytų puslapių laukia. Tik orlaidę praverdavau, kad oras tyresnis būtų. O kad ją pasiekčiau, tekdavo užsiropšti ant stalo ir dar pasistiebti. Kartą tokiu jautriu momentu mane, kybančią prie palėpės lango, užtiko į kabinetą užsukęs vyr. redaktorius. "Jūs jau išeinate?" - paklausė rimtu veidu.

Pokštai ir juokai redakcijoje griaudėdavo nuolat, ypač vyriškajame žurnalistų kabinete, kuriame sėdėdavo "sportininkai", reporteriai, "kriminalistai". Tais neramiais laikais kriminalų netrūkdavo ne tik gatvėse, bet ir pačioje redakcijoje.

Bomba

Prieš vienas Kalėdas po koridoriuje papuošta eglute nežinia iš kur atsirado... sprogmuo. Vieną kartą pro jį pralėkiau nešdama maketuotojams puslapį, kitą kartą pašnairavau, kažko paklausiau, kas čia per daiktas, kilo bruzdesys... Bet labai jau įtartinai aplink sukiojosi fotografas Kęstutis Maskolaitis, dar kažkuris vyrukas - smaginosi vaikinai, stebėdami mūsų reakciją. Nebeatsimenu, ar kuris prisipažino pakišęs tą sprogmens muliažą, bet jo vaizdas ilgam įsirėžė į atmintį. Kaip ir "Baltijos" kino teatro gaisras, stebėtas pro sekretoriato kabineto langą - tą patį puošnųjį viršutinio aukšto langą, išeinantį į Liepų gatvę.

Redakcijos interjeras

Jis nebuvo toks puošnus - žmonių daug, kiekvienas užkaboris užimtas, baldai surinkti iš visų pašalių ar auksarankių ūkio skyriaus vyrų sumeistrauti. Nereikia pamiršti, kad buvo pirmieji nepriklausomybės metai, daug ko trūko... Kompiuterius turėjo tik maketuotojai, dizaineriai, sekretoriatas. Žurnalistai vis dar rašė tušinukais, o jų rankraščius perspausdindavo mašininkės.

Palaipsniui vienas kitas primityvus kompiuteris atsirasdavo ir ant žurnalistų stalų, bet ne visi dar jais mokėjo naudotis. Atsimenu, kompiuteris buvo ir ant kultūros žurnalistės Rolandos Lukoševičienės stalo - vis pašnairuodavo į jį, bet teberašė tušinuku. Vieną pirmadienį atlėkiau į darbą, klestelėjau į kėdę ir įnikau skaityti puslapius. Bet viena ausim vis girdžiu iš Rolandos pusės sklindančius keistus garsus - bruzdesį, dūsavimą. Galų gale neištvėrė: "Argi nematai - aš dirbu kompiuteriu!" Pasirodo, jos ambicijos paėmė viršų - paaukojo sekmadienį ir tol neišėjo iš redakcijos, kol neįvaldė naujųjų technologijų.

Kai persikraustėme į naująjį redakcijos pastatą M. Mažvydo alėjoje, ten jau radome šviesias erdves, gražius baldus, kompiuterius. Mums teliko persinešti savo knygas. Atsimenu tą džiugiai gedulingą procesiją Herkaus Manto gatve su glėbiu knygų rankose. Ko buvo gaila? Gal to pakylėto jausmo, kai atveri dideles sunkias Herkaus Manto gatvės 2 - ojo pastato duris ir kopi erdviais vitražų nušviestais laiptais į "Vakarų ekspreso" palėpę...

PRAŠYMAS

Prašome atsiliepti H. Manto 2 vaistinėje dirbusius farmacininkus, o ir joje vaistų pirkti eidavusius klaipėdiečius el. paštu [email protected] arba feisbuko paskyroje parašyti žinutę Gražinai Juodytei.