Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (522)

Apie miesto teatro pastato metamorfozes, apie tai, kaip čia iš Karaliaučiaus gastrolių buvo atvykęs kompozitorius ir dirigentas Richardas Vagneris, rašyta ankstesnėje "Akvarelėje". O šiandien - apie tolesnes teatro gyvavimo aplinkybes.

Naujas teatrinio gyvenimo pakilimas Klaipėdoje prasidėjo po 1818 m., kai čia atvyko vokietis Ulbrichas. Jam miško prekybos firma nemokamai leido naudotis vienu mediniu laikinu pastatu, kuriame jis įrengė 200 vietų salę ir atidarė teatrą. Pirklių Rupelio ir Voitkovičiaus iniciatyva įkurta akcininkų bendrovė įsigijo sklypą, ir 1818 m. pabaigoje buvo baigtas statyti naujasis mūrinis teatras dabartinio teatro vietoje. Tai buvo dviejų aukštų klasicizmo stiliaus pastatas su mansarda. 1854 m. mieste kilus gaisrui teatras sudegė. Teatro griuvėsius nupirko pirklys Masonas ir savo lėšomis ant senųjų pamatų 1857 m. pastatė naują pastatą, kurio bent jau trys fasadai tebestovi ir dabar. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teatras buvo uždarytas. 1935 m. į Klaipėdą buvo perkeltas Šiaulių teatras. Jį globoti, tvarkyti santykius su magistratu ėmėsi "Aukuro" draugija. Klaipėdoje buvo vienintelis teatro pastatas. Jame vaidindavo kasmet iš Vokietijos atsiunčiama dramos trupė bei gastroliuojantys kolektyvai.

Lietuvių trupė Klaipėdos teatre

Perkėlus į Klaipėdą lietuvių teatrą, kilo didelis vokietininkų pasipriešinimas. Aktoriams teko dirbti nepalankioje aplinkoje, bet tai nemažino jų ryžto. Vokiečių teatras nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu, dėl to lietuvių trupė nesunkiai su jais konkuravo, tuo labiau kad ji greitai visokeriopai išaugo. 1936 m. teatras čia įkūrė vaidybos mokyklą, kuriai vadovavo J. Stanulis. Dėl nepalankių sąlygų ši mokykla didesnės reikšmės lietuvių teatrui neturėjo. Kad ir labai sunkiomis aplinkybėmis lietuviškasis teatras Klaipėdoje išsilaikė keturis sezonus - iki hitlerininkams ją aneksuojant 1939 m. kovo 22 d. Per tuos ketverius metus teatre dirbo režisieriai Borisas Dauguvietis, Antanas Sutkus, vėliau Vladas Sipaitis. Ypač teatras atgijo, kai, baigęs studijas Maskvoje, į Klaipėdą dirbti atvyko režisierius Romualdas Juknevičius.

ROMUALDAS JUKNEVIČIUS. Režisierius Romualdas Juknevičius Klaipėdos dramos teatre paliko žymius pėdsakus - ir Tarpukariu, ir pokariu.

Pirmajai lietuvių aktorių trupei Klaipėdos teatre vadovavo J. Stanulis, veikė vaidybos studija. Trupę papildė dalis iširusio Kaune Jaunųjų teatro aktorių. Spektaklius kūrė režisieriai B. Dauguvietis (H. Zudermano "Tėviškė", P. Vaičiūno "Sulaužyta priesaika"), A. Sutkus (K. Inčiūros "Vincas Kudirka", Vydūno "Vėtra" ir kt.), V. Sipaitis (P. Vaičiūno "Aukso gromata" ir kt.), Ipolitas Tvirbutas (A. Kitsbergo "Vilkatė", O. Indigo "Žmogus po tiltu"); taip pat Juozas Stanulis (P. Vaičiūno "Prisikėlimas", "Varpų giesmė", K. Binkio "Atžalynas" ir kt.).

Boriso Dauguviečio pėda

Tarp 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, Tado Gutausko granitinėje skulptūroje "Vienybės medis" žymimas ir režisierius Borisas Dauguvietis. Lietuvos teatrinio meno istorijos kontekste šis ekstravagantiškas režisierius retai minimas arba ir visai neprisimenamas klaipėdietiškame periode. Tiesa, jis buvo labai trumpas. Bet - buvo.

Į Klaipėdą - kaip tremtin...

Renkant informaciją "Akvarelėms", ne kartą teko aptikti tvirtinimų, su kokiu "girgždesiu" dirbti ir gyventi į Klaipėdą, kai ji buvo prijungta prie Lietuvos, išsirengdavo valdininkai, tarnautojai, dažniausiai iš Kauno. Svetima ta Klaipėda regėdavosi pirmos, antros, su labai retomis išimtimis - trečios kartos nuo žagrės inteligentams. Su apgailestavimais Laisvės alėjos gyvą gyvenimą teatruose, "Metropolio" restorane, "Konrado" kavinėje keisdavo į vis dėlto iš pirmo žvilgsnio tokį nykų būvį Klaipėdoje. Joje neklestėjo literatų sambūriai su Lietuvą drebinančiais manifestais, joje nesitelkė dailininkų grupės ir grupuotės. Viskas - Kaune. Na, o Klaipėda... Ji buvo patraukli vandens sporto aistruoliams. Ir ne aistruoliams. Juk Klaipėdoje tokia miela ir viliojanti jūra. Į Klaipėdą dirbti ir gyventi ministerijos paprastai išsiųsdavo ko nors menamai ar iš tiesų prisidirbusius valdininkus. Kol aprims jų iš tiesų ar menamai sukelti skandalai. Kartais tai būdavo susiję su meilės, kartais su finansinėmis peripetijomis. Žinoma, teatralai nebuvo išimtis. Tik štai į merdintį Klaipėdos dramos teatrą 1935 m. buvo mestos Kauno pairusio Jaunimo ir Šiaulių dramos teatrų jėgos. Tokiu būdu uostamiesčio vėjų pagairėse atsirado ir B. Dauguvietis, nuo 1931 m. dirbęs Šiaulių dramos teatre. Gali tik spėlioti, kaip režisierius, išsilavinimą įgijęs Peterburgo imperatoriškoje teatrinėje mokykloje, dirbęs Peterburgo literatūros ir meno draugijos teatre, turėjo jaustis Klaipėdoje. Nei teatrui tokios reikalingos teatrinės atmosferos, kurią, kaip Peterburge ar Kaune kaitindavo literatai, dailininkai, nei teatrinio meno gerbėjų "prūdai". O dar stumdymasis su vokiškos kultūros adeptais, o kartais jau ir atvirai fašistuojančiais klaipėdiečiais. Klaipėdietiškame periode B. Dauguvietis vis dėlto spėjo pastatyti H. Zudermano "Tėviškę", P. Vaičiūno "Sulaužytą priesaiką". Tačiau labai netrukus jis pabėgo į Vilnių. Tarpukario Klaipėdos dramos teatre neprigijo ir šiaip jau pagarsėjęs Lietuvoje režisierius Sutkus. Tik 1936 m. apie Klaipėdos dramos teatrą prabilta kaip apie reiškinį. O tai įvyko, kai Maskvoje baigęs mokslus režisierius R. Juknevičius pastatė H. Heyermanso "Viltį". Lietuvos spauda šiam spektakliui negailėjo liaupsių, o apie teatrą buvo prabilta kaip apie neeilinį ir pralenkiantį savo pažangumu Kauno valstybinį teatrą. Tarsi ir prasidėjo sėkmės metai, tačiau 1939 m. pavasarį gastrolių Žemaitijoje metu teatrą pasiekė žinia, kad hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdą. Teatras ir jo personalas liko be namų. Netekęs viso savo turto, teatras grįžo į Šiaulius. Į juos grįžo ir aktorės Elenos Bindokaitės šeima, kurioje jau augo dar viena aktorė - Laima Kerniūtė, būsimoji Kanclerienė. Apie grįžimą į Šiaulius kadaise ji buvo pasakojusi. Tik tuomet dar nežinojau, kad to jos pasakojimo kada nors prireiks... Įstrigo tik viena detalė, - grįžtant į Šiaulius iš jų buvo atimta "Zinger" siuvamoji mašina. Turbūt tai įvyko kertant Vokietijos-Lietuvos sieną. Tos siuvamosios mašinos aktorė pasigesdavo visą likusį gyvenimą... Na, o po Antrojo pasaulinio karo Laima Kerniūtė vėl grįžo į pažįstamą ir spėtą pamilti Klaipėdą. Tik ji negalėjo net įsivaizduoti, kokia ji pasikeitusi. Klaipėda pasitiko griuvėsių krūvomis ir iškultomis nesugriautų namų langų akimis.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".