Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (483)

Susikeitusi butais iš Kulautuvos į Klaipėdą čia atsikraustė Irena Juzefa Pilypaitė-Petraitienė. Tiesa, kurį laiką jį gautame buvusiame tarnaitės kambarėlyje šalia vonios negyveno, o apsistojo pas mamą, gyvenusią Baltijos pr. Tik vėliau ji kaip kokia gandrienė pradėjo į kambarėlį tempti "šapus". Netrukus tai pradėjo daryti ir Refrižeratorių laivyno bazėje jūreiviu dirbęs Romualdas Petraitis.

Irenos pažintis su gražuoliu Romu prasidėjo tuomet, kai jos brolis pakvietė į "Pempininkų" restoraną "išlydėti Romuko" į reisą jūron.

"Pempininkuose" Romualdas buvo su drauge. Bet kai atėjome mudu su broliu, jis nuo manęs akių nebenuleido. Kitą dieną dar nuėjome į uostą pamuojuoti išplaukiančiam Romualdui. Buvo ir toji jo draugė, bet visas dėmesys buvo skirtas man. Tik paskutiniu momentu jis įšoko į atsišvartuojantį laivą", - pažintį su būsimuoju vyru prisiminė Irena.

Į kitus reisus Romą išlydėdavo jau tik Irena.

"Kaskart įduodavau kokio nors naminio maisto. Kartą atvilkau pačios raugintų agurkų trilitrinį stiklainį. Atrodo, tais agurkais galutinai "pakirtau" ne tik Romo, bet ir jo darbo draugų širdis. Ir įtariu, kad į žmonas mane išsirinko ne pats Romas, o jo įgulos draugai", - ironizavo p. Irena.

Pasak jos, Romas buvęs gražus, smagus, tikras mergelių širdžių ėdikas. Tačiau kai grįždavo į krantą, "inkarą" nuleisdavo Irenos kambarėlyje Vilties g. 9-ajame name.

"Gyvenome kaip šimtai kitų jūreivių šeimų - nuo reiso iki reiso. 1976 metais susilaukėme sūnaus Dariaus, 1977 - Aurimo, 1980 - Mindaugo. Romui buvau labai paklusni - ką sakydavo man, būdavo šventa. Ir tai, kad savo gyvenimo kartu nebuvome įregistravę, mums kažkaip netrukdydavo. Labai džiaugdavomės, kai iš reiso gaudavome kokį laišką - visus tebesaugau, kai įvairiomis progomis atsiųsdavo labai įdomius sveikinimo atvirukus - kvepiančius, karpytus. Pradžiugindavo ir lauktuvės, kai Romas grįždavo iš reiso. Romo refrižeratorius užplaukdavo į Las Palmą. Ten po parduotuves ir pasidairydavo. Yra parvežęs skarelių - ne tik man, bet ir mano mamai, medžiagų suknelei, kostiumėliui, o vaikai būdavo apdalijami "kramtoškėmis", kurios vis dar tebebuvo deficitas, saldainiais. Tomis skarelėmis nesu niekada apsigobusi. Bet laikau - o gal kada prireiks. Viena tokia vilnonė, su rožėmis, kitos - blizgančios, tviskančios", - pasakojo pašnekovė.

Anot jos, vyras užsidirbdavo ir bonomis vadinamų popierėlių, kurie atstodavo valiutą. Už tuos popierėlius galėjai nusipirkti visko, ko nebūdavo parduotuvėse. Kartą viena ponia paprašė paskolinti bonų siuvimo mašinai nusipirkti. Mašiną nusipirko, bet pasielgė negarbingai - skolos negrąžino.

"Su tais popierėliais į "boninę" keliaudavome ir patys. Kartą, kai Romas buvo jūroje, į "boninę" nuėjau savarankiškai ir nusipirkau batus su platforma. Taip sutapo, kad Romas iš reiso taip pat grįžo nupirkęs man batelius. Kai parodžiau, kokius išsirinkau "boninėje" pati, jis nusistebėjo: "Žiūrėk, Klaipėdoje gali nusipirkti gražesnį apavą nei užsienyje." Žodžiu, gyvenome panašiai, kaip daugelis klaipėdiečių šeimų, kurių galvos buvo jūreiviai, nors santuokos pažymėjimo ir neturėjome. Tačiau vis dėlto 1977 metais civilinę santuoką įregistravome", - pasakojo I. J. Pilypaitė-Petraitienė.

Santuoką įregistravę Petraičiai jokių iškilmių neruošė.

"Nuėjome antradienį, bet tai buvo vasario šešioliktoji. Taip susiklostė, kad tą metrikaciją šventėme su būriu draugų tik po metų - būtent vasario šešioliktąją. Gal pirmą valandą nakties sulaukėme dar daugiau "svečių" - mus aplankė milicininkai. Įtariu, kad juos iškvietė kaimynai. Vasario šešioliktąją žmonės švęsdavo užsidangstę langus, dainuodami tyliai, tyliai. O mes - visa gerkle... Nė kiek nenustebome tų "svečių" sulaukę, nes vasario šešioliktąją milicininkai užsukdavo visur, kur tik išgirsdavo uliojant, dainuojant ar kaimynai įskųsdavo "nacionalistus" siautėjant. Ant bufeto buvome pasidėję metrikacijos liudijimą. Žinoma, milicininkai mus patramdė, kad netriukšmautume, bet daugiau nemalonumų nesulaukėme. Tik milicininkams išėjus, kompanija kad uždainavo "Sėk, sesute, žalią rūta" - garsiai, garsiai..." - 40 metų senumo įvykius prisiminė p. Irena, iki šiol tebegyvenanti Vilties g. 9-ajame name.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Netrukus žingsniuosime į Vilties g. 7-ąjį namą (anuomet - Lenino g. 7), kuriame pokariu gyveno akušerio-ginekologo ir pokarinės Klaipėdos legendos Chaimo Cukermano, dirbusio Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, šeima. Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]