Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (473)

Taigi, nepaisant Juškevičių šeimą gaubiančios teatrinės romantikos širmelės, ji nevadavo nuo kasdienių buities ritualų. Kaip ir tūkstančiams kitų klaipėdiečių, reikėdavo ir grindis plauti, ir kopūstų, agurkų žiemai užsiraugti, pasirūpinti bulvėmis, morkomis, burokais žiemai.

Primenu, kad prekybos centrų nebuvo. Daržovių parduotuvėse - nedidelis pasirinkimas, o ir dažnai ten bulves peršalusias ar suvytusias parduodavo. Tad miestiečius bulvių maišeliais ar kopūstų galvomis aprūpindavo giminės iš kaimų, dažnai ir lašinių paltį ar rūkytos dešros rinkę primesdavo.

Tiems, kas giminių kaime neturėjo, rudenėjant išsigelbėjimas buvo turgus. Trečiadieniais, šeštadieniais, kai į Klaipėdos turgų suvažiuodavo nuo darbadienių kažkaip sugebėję išsisukti kolūkiečiai, savo sklypeliuose išauginę daržovių, kainos smarkiai krisdavo - kad ir pigiau, suvažiavėliai iš aplinkinių vietovių norėdavo kuo greičiau savo daržoves, mėsas išparduoti.

Senajame turguje labai greitai suvešėjo "supirkėjų kasta". Kitaip tariant, spekuliantai. Ankstų rytą į turgų arkliuku kinkytą vežimą su gėrybėmis atvariusį kaimietį pasitinka toks "supirkėjas" ir dar kainose nesusigaudžiusį žmogų įkalba viską parduoti urmu, kaip sakoma dabar, "papigiai". Kad paskui pardavinėtų dvigubomis ar net trigubomis kainomis.

BROLIUKAI. Šarūnas ir Andrius ant svajonių triratuko.

Su "supirkėjais" yra tekę susidurti ir man pačiai, kai botanikos mokytoja mus, gamtininkų būrelio entuziastes, mokyklos sklype išaugintus burokus, kalafiorus komandiravo parduoti turguje. Labai apsidžiaugėme, kai prie mūsų prišoko moteriškutė ir visas gėrybes nupirko urmu. Ir mums nereikėjo visą dieną turguje kiurksoti.

Juškevičių šeima su retomis išimtimis buvo išvaduota nuo bėgimo į turgų "ritualų", nes žiemai daržovėmis buvo aprūpinami giminių iš kaimo, o vasaromis, ko labiausiai reikia, lysvėje prie namo užsiaugindavo patys. Toks kultūrinis-natūrinis gyvenimo būdas buvo.

Auklė

Kai 1956 metais Juškevičiai susilaukė dar vieno sūnaus - Šarūno - Janina Juškevičienė kiek sutriko: kaip ji spės ir mokytojos darbą dirbti, ir du mažamečius sūnelius auginti, ir namų ūkį "riktavoti"? Juk B. Juškevičius buities reikalams buvo visiškai abejingas, nes buvo "prarytas" teatro arba lietuviškų filmų, kuriuose ir pats suvaidindavo, reikalų.

Gyvenime nebūna, kad kaip nors nebūtų - Juškevičių namuose atsirado keturiolikmetė Rita. Mat Dzūkijoje pasimirė B. Juškevičiaus brolio žmona, ir šiam reikėjo pagalbos auginti keturis be mamos likusius vaikus. Pagal senas lietuviškas tradicijas, našlaičiais turėdavo rūpintis krikštatėviai. O Balys buvo Ritos krikšto tėvas. Tad ilgai svarstyti neteko, kur toliau augti turėtų mergaitė - pas dėdę Klaipėdoje.

AUKLĖ. Dvejus metus pas Juškevičius gyvenusi Rita Juškevičiūtė nelabai amžiumi skyrėsi nuo pusbrolio Andriaus, kurį, kaip ir Šarūną, turėjo prižiūrėti. Nuotrauka daryta vėliau, broliams jau paaugus.

"Dėdė mane labai mylėjo. Dėdina mokė moteriškų dalykų, kurių nespėjo išmokyti mano mamytė. Vakarais lankiau mokyklą. Tiesiog tapau visateisė Juškevičių šeimos narė. Turėjau ir pareigas - kol Juškevičiai dirba savo nepabaigiamus darbus, prižiūriu Andrių ir Šarūną - kepu varškėtukus su kefyru, pienu, einam pasivaikščioti. Ypatingom progom - ir į ledainę. Buvo tokia su pinučiais ir vijokliais Herkaus Manto ir Simono Daukanto gatvių "kampe". Vėliau, ją nugriovus, "Pingvinas" - vaikų rojus - buvo atidarytas. Smaližiaudavome kaip reikalas", - seniai prabėgusias dienas prisiminė dabar Kaune gyvenanti R. Juškevičiūtė- Vitkevičienė.

Neklaužada

Pasak p. Ritos, jai su Šarūnu susikalbėti buvo kur kas lengviau nei su Andriumi, kuris padykęs ir neklaužada buvęs. "Išplaunu kambarius - švaru būdavo neilgai. Žiūrėk, Andrius jau priplėšęs ir primėtęs popieriukų. Pykdavau, nes matydavau, kad jis prišiukšlina tyčia. Bet, keista, vaikai manęs labiau klausydavo nei dėdinos. Kai kur nors išsiruošdavome eiti, varžydavosi, kuris pirmesnis rankos įsitvers. Andrius labai šiaušdavosi ir tuomet, kai reikėdavo daržo lysvę ravėti ar laistyti. Bet ypatingai ožiuko ragų neatstatydavo ir nesibadydavo", - pripažino kartu su Juškevičiukais ir pati augusi ir brendusi moteris. Jai ypač atmintin yra įsikirtę spektakliai. "Teatro artistams būdavo speciali ložė. Teatras pats buvo kaip pasaka su aksomo kėdėmis, o scenoje - stebuklai: kokios dekoracijos, kokia artistų apranga. Teatro ložėje pasijusdavau princesė. Dabar, man taip atrodo, viskas labai supaprastėję, pradedant minimalizmu scenoje, baigiant žiūrovų ėjimu į teatrą purvinais batais. Nebėra tų ritualų, kai šeima iš anksto pirkdavo bilietus ir puošdavosi, ruošdavosi teatre lankytis. Šalia visų kitų teatro stebuklų būdavo ir teatro bufetas, kuriame vaikai per pertraukas gerdavo "diušės" ar "barbarisų" limonado. Teatro bufete būdavo ir "stebuklų" - apelsinų ar mandarinų, kurių šiaip jau parduotuvėse nebūdavo. Tai Andriui, Šarūnui, žiūrėk, kokia "teta" ar "dėdė" rankon įbruka oranžinį gardėsį. Įbrukdavo ir man. Būdavome laimingi", - sakė Rita, pas Juškevičius gyvenusi dvejus metus, kol baigė mokyklą.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Kitą savaitę toliau dairysimės Juškevičių bute, kuriame vykdavo ir teatralų puotos.