Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (464)

Prieš savaitę spausdintoje "Akvarelėje" apžvelgėme, kaip pora bandė apsiprasti su gyvenimu mieste prie jūros. Nepaisydamas to, kad jau tuomet garsėjančiam Lietuvoje rašytojui stigo Kauno literatūrinio ir meninio šurmulio, jis Klaipėdoje tiesiog mėgavosi savo žmonos Elizos draugija.

Šių dviejų jaunuolių meilė, o vėliau ir vedybos buvo kiek komplikuoti. Mėgstantis liežuvauti Kaunas jų bičiulystės pro akis nepraleido. Elizos tėvas buvo klasikinės filologijos profesorius, todėl daugelis nesuprato, kaip profesoriaus duktė galėjo įsižiūrėti į kairuoliškų pažiūrų jaunuolį. Ir dar - "trečiafrontininką"...

Prieš dešimtmetį žurnalistės Audronės Urbonaitės darytame interviu su 95-erių Eliza Račkauskaite-Vencloviene ši išpažino labai paprastus dalykus, lėmusius jos pasirinkimą: "Negaliu pamiršti, kaip vienas vyresnis mokinys bandė mane augintis į žmonas. Jo rankos buvo tokios negražios, o nagai tiesiog purtė. Meilę vyrui reikia pradėti nuo rankų. Jos - širdies veidrodis. Jei rankos nesubtilios, net nepradėk, nieko neišeis", - teigė E. Venclovienė.

Antano rankos, regis, tiko. Ir dar vienas niuansas, lėmęs ponios Elizos pasirinkimą, buvo... obuoliai. Pasak jos, pagal tai, kaip vyras valgo obuolius, galima daug ką nuspręsti. A. Venclova juos kirto godžiai... O Elizos tėvui patiko tvirtas būsimo žento rankos paspaudimas. Tad priežasčių vedyboms trukdyti lyg ir neliko. Nesustabdė net tokia "smulkmena", kaip "trečiafrontininkų" deklaruojamas "be bažnyčios, be altorių", nes A. Venclova buvo netikintis.

Meilės vaisius

1937 metų rugsėjo 11-ąją dviejų jaunų žmonių meilė sulaukė apogėjaus - sūnaus.

"Kai Tomas gimė, jo veidukas man pasirodė neproporcingas. Ausys lyg ir buvo nevienodo ilgio. Sunerimus puoliau matuoti jas centimetru. Žiūriu, viena ausis iš tikrųjų ilgesnė, o kitos spenelis prispaustas prie galvos. Baisiai rūpėjo, ar išaugęs nebus kreivaausis. Išsikviečiau gydytoją, o ji pasakė: "Kuo žmogaus kūnas labiau deformuotas, tuo jis talentingesnis. Neimkite į galvą, meskite tą centimetrą į šalį ir džiaukitės." Taip ir nutiko. Mano sūnus išaugo talentingas", - jau minėtame interviu išpažino dabar JAV gyvenančio poeto, mąstytojo, eseisto, vertėjo, kultūrologo Tomo Venclovos mama E. Venclovienė.

DUKTĖ IR ANŪKĖ. Šiemet vasarą Tomas Venclova su dukterimi Marija ir anūke Katryte, taip jis ją vadina, buvo atvykę į Klaipėdą ir, žinoma, rodė namą, kuriame jis gimė.

Kai gimė sūnelis, ji net negalėjo nujausti, kad po kelių dešimtmečių jai teks gyventi tarp dviejų ugnių - maištaujančio ir sovietines vertybes niekinančio sūnaus ir visiškai sovietiniam režimui atsidavusio vyro. Ji tai atlaikė stoiškai. Bet visa tai buvo žymiai vėliau, jau po gyvenimo Klaipėdoje...

Artumo apogėjus

Augdami vaikai nuo tėvų gali nutolti arba, atvirkščiai, prisirišimas, artumas lydi visą gyvenimą. E. Venclovienė gyvenimo saulėlydyje pripažino, kad ypatingą artumą sūnui pajutusi tuomet, kai šis apsisprendė iš Lietuvos, o tiksliau - iš SSRS, išvažiuoti.

"Jo kūrybos Lietuvoje nespausdino, jam buvo sunku. Tomas labai norėjo išvykti. Po Helsinkio pakto valdžia netikėtai pasiūlė jam darbą ir ėmė įkalbinėti, kad liktų Lietuvoje. Jis atėjo pas mane tartis, ką jam daryti. Atėjęs pasakė: "Dabar tik nuo tavęs priklauso, ar išvažiuosiu. Kaip pasakysi, taip pasielgsiu." "Neturėk iliuzijų, - patariau jam.- Sovietų valdžia nedovanos, kad norėjai išvykti. Dėl manęs nebijok. Čia visiems tebesu Antano Venclovos žmona ir nepražūsiu. O tau čia likti tikrai baisu." Ir jis išvažiavo", - sakė p. Eliza.

Buvo 1977-ieji. Į JAV T. Venclova išvyko Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo kvietimu.

Tėvas ir Mama

Taigi, jau beveik 40 metų Klaipėdoje gimęs T. Venclova įvairiomis progomis, o ir be jų garsina Lietuvą pasaulyje, nuolat įsijungdamas į intelektualų chorus. Dosniai dalindamasis savo įžvalgomis įvairiais klausimais, poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas nėra linkęs atvirauti dėl savo asmeninio gyvenimo.

Vis dėlto, paklaustas dėl jausmų ir prieraišumo motinai, jis atsakė visai nedviprasmiškai: "Motiną visada labai mylėjau ir dabar myliu, ji buvo stiprus žmogus - vienas stipriausių, kokius pažinojau, nors atrodė (pagaliau ir buvo) jautri ir trapi. Ji niekada nemelavo - kaip tik ji išmokė mane nemeluoti. Džiaugiuosi, kad galėjau jai padėti, ir ji praleido gyvenimo galą taip, kaip buvo įpratusi - ramiai, nevargingai."

SU PETRU CVIRKA. Klaipėdoje Antanui Venclovai labai trūkdavo bičiulio ir giminaičio Petro Cvirkos (pirmas iš dešinės).

O apie tėvą paklaustas T. Venclova pasakė štai ką: "Apie santykius su tėvu esu ne kartą kalbėjęs. Jo politinius pasirinkimus laikiau ir dabar laikau klaidingais, to požiūrio nuo jo neslėpiau. Jis savo ruožtu manė, kad klystu aš. Mano pasirinkimai turbūt patrumpino jo gyvenimą, dėl to mane ligi šiol graužia sąžinė. Tačiau skirtingos pažiūros ir poelgiai yra viena, o tėvo ir sūnaus santykiai kas kita. Nepaisant nieko, buvome artimi.

Neretai išgirstu reikalavimų - kada gi Tomas Venclova pasmerks savo tėvą? Žmonės, kurie to reikalauja, neturi supratimo apie moralę ir etiką: jie paprasčiausiai ragina pažeisti Dekalogo įsakymą "gerbk savo tėvą ir motiną" ir patys turbūt prireikus jį pažeistų - bet aš to nedarysiu", - toks yra intelektualo apsisprendimas.

Šią vasarą T. Venclova prie "savo" namo Vilties g. 4 buvo atsivežęs dukterį ir anūkę. O kadaise Eliza ir Antanas Venclovai tą patį namą rodė prie dvidešimtmečio artėjančiam sūnui. Namą, kuriame jis gimė.

"Mūsų šeima gyveno trečiajame aukšte, palėpėje. Kai būnu Klaipėdoje, dažnai pasižiūriu į tą palėpę iš sodo pusės. Rodžiau ją ir dukrai su anūke. Sykį, turbūt apie 1958 metus, su tėvais ten buvome užėję. Palėpėje gyveno kažkokia rusų šeima, bet įleido pasižiūrėti", - prisiminė T. Venclova.

Šia "Akvarele" baigiame namo "vencloviškąjį" gyvavimo periodą ir dairysimės, ką šiame name užtiksime dar. Jau po II pasaulinio karo.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".