Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (463)

Namas, kuriame jie įsikūrė, anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, tarpukariu buvo žymimas Altenbergstrasse 9-uoju numeriu ir buvo Jurgio Bruvelaičio šeimos nuosavybė.

J. Bruvelaitis tarpukariu buvo gerai Klaipėdos krašte žinoma asmenybė: nuo 1921 m. Šaulių sąjungos V partizanų grupės Klaipėdos krašto vadas, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto reikalų vedėjas. Per 1923 m. Klaipėdos sukilimą - Šilutės apskrities komendantas. 1923 m. suorganizavo Šaulių sąjungos Klaipėdos krašto rinktinę ir iki 1934 m. pabaigos jai vadovavo, redaguodamas ir šios sąjungos laikraščius: 1924-1925 m. "Klaipėdos sargą", 1926-1931 m. "Klaipėdos garsą".

Nuo 1932 m. gegužės iki 1935 m. rugsėjo buvo IV Klaipėdos krašto seimelio narys. 1934 m. gruodį-1935 m. lapkritį - Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas. Kaune vykstant Klaipėdos krašto nacių partijų bei smogikų vadų teismui, o hitlerinei Vokietijai plėtojant antilietuvišką propagandą, provokiškas Seimelis 1935 m. balandį J. Bruvelaičio vadovaujamai Direktorijai pareiškė nepasitikėjimą ir ji lapkričio 27 d. buvo atstatydinta.

KELIONĖS. Venclovai išsiruošdavo laivu paplaukioti ir mariomis, ir Nemunu.

Vėliau J. Bruvelaitis buvo Klaipėdos medžio apdirbimo įmonės "Medis" vadovu, nuo 1938 m. vadovavo Klaipėdos krašto Giedotojų sąjungai. 1939 m. kovą naciams okupavus Klaipėdos kraštą prisitaikė prie jų tvarkos ir lietuviškoje veikloje nedalyvavo. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Kanadoje.

Klaipėdos krašto veikėjo buitis

Štai kaip šeimininkų Bruvelaičių, iš kurių nuomojosi kambarį, buitį aprašė A. Venclova: "Mes gavome vieną kambarį nedideliuose mūriniuose nameliuose netoli gimnazijos. Tiesą sakant, nameliai atrodė maži tik iš lauko - viduje buvo keletas puošnių kambarių, apstatytų brangiais baldais, išklotų kilimais, su bufetais, pilnais porceliano. Mus nustebino, kad į šiuos kambarius šeimininkai (senas, niūrus, nekalbus vyras ir jauna, šneki, linksma žmona) neidavo mėnesių mėnesiais. Bene tik kartą per metus kažkokia proga būdavo svečių - tada degdavo visos lempos ir visi kambariai atidarydavo savo duris. O šiaip dienas ir vakarus mūsų šeimininkai leisdavo virtuvėje prie menkos žibalinės spingsulės. Vyras vakarais traukdavo psalmes iš lietuviškos knygos, išleistos gal XVII šimtmety, o žmona pritardavo. Kartą virtuvėje dingo dėžutė degtukų; vyras murmėjo ir tarnaitei priekaištavo tol, kol ji apsiverkus susiprato nubėgti į krautuvę ir parnešti naują dėžutę..."

Įdomu tai, kad A. Venclovai J. Bruvelaitis pasirodė "senas, niūrus", nors jis tebuvo vos šešeriais metais vyresnis už nuomininką...

Idilė

Kaip jau minėta ankstesnėse "Akvarelėse", nepaisant meilės ir sutarimo su žmona Eliza, A. Venclovai Klaipėdoje stigo draugų, Kauno literatų ir menininkų šurmulio. Gal bent dalimi tai atpirkdavo idilė prie jūros: "Mūsų šeimininkai dar turėjo nedidelę, bet gerai įrengtą vilą pajūryje, Giruliuose. Kadangi vasaros sezonas buvo baigęsis, vila stovėjo tuščia, ir mes užėmėm jos antrąjį aukštą. Rudens dienos pasitaikė saulėtos, ir tikra laimė būdavo po pietų, grįžus iš darbo, gulėti suglaudžiamoje kėdėje ir žiūrėti į jūrą, žybsinčią anapus medžių, į mišką, į stebuklingai įvairius debesis, plaukiančius žydra šilta padange.

Rytą išeidavau iš vilos į netolimą geležinkelio stotelę, kur jau laukdavo būrys į miestą važiuojančių lietuvių ir vokiečių mokinių, turgun skubančių moterų, įstaigų tarnautojų. Po keliolikos minučių būdavau Klaipėdoj. Nauji gimnazijos rūmai dar nebuvo baigti, ir mes dirbome senuose raudonų plytų namuose prie stoties, apaugusiuose vijokliais ir laukinėm vynuogėm. Mokinių buvo daug, ypač žemesnėse klasėse; vieni kalbėjo kaip didlietuviai, kiti dar nebuvo netekę gražios klaipėdiškių tarmės.

Baigęs darbą, vėl sėsdavau į traukinį. Po keliolikos minučių atsidurdavau mažoj, irgi vijokliais apaugusioj Girulių stotelėj. Vos pro vartelius išeidavau į kitą jos pusę, iš tolo take pamatydavau raudoną suknelę, galvą su krintančiais ant akies plaukais. Ir mes bėgdavom pasitikti vienas kito."

Elizos Račkauskaitės-Venclovienės šešėliai labai dažni A. Venclovos ne tik memuaruose, bet ir apskritai kūryboje. Tačiau kas buvo toji moteris Venclovų šeimoje, pėdsakų beveik neaptikau. Tad išdrįsau dabar JAV gyvenančio Venclovų sūnaus Tomo paklausti, koks vaidmuo teko jo mamai tiek būti A. Venclovos žmona, tiek dabar visam pasaulyje garsaus intelektualo mama.

Štai ką jis atsakė: "Kiek žinau, mama Klaipėdoje užsiėmė tik mano priežiūra. Ji buvo ne itin socialaus charakterio ir ponių susibūrimuose turbūt nedalyvavo. Arčiau bičiuliavosi su Galina Jackevičiūte, aktore, Prano Morkaus žmona ir kito Prano Morkaus (dabar scenaristo) motina. Ne visai patogu sakyti, bet mama buvo viena iš pirmųjų Lietuvos gražuolių. Apie tai man, be ko kito, rašė poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, prisipažinęs, kad buvo ją įsimylėjęs, bet drįso žiūrėti tik iš tolo."

Anonsas

Kitą savaitę apie tai, kaip į Elizos ir Antano Venclovų gyvenimo idilę Vilties g. 4-ajame name parėjo sūnelis Tomas ir kiek plačiau apie jo mamą, kuriai teko patirti gyvenimo momentus tarp kūjo ir... priekalo.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Prašome atsiliepti, kas Vilties (tuomet Lenino) g. 4-ajame buvo apgyvendintas po II pasaulinio karo. Tel. 493435, el. p. [email protected]