Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (461)

Vilties gatvė gana jauna, nes buvo suplanuota XX amžiaus pradžioje. Ir pirmiausiai ja buvo nutiesta tramvajaus linija. Gatvė ilgai buvo bevardė, nes neužstatyta. Maždaug 1931-1933 metais gatvei buvo suteiktas buvusio ilgamečio Klaipėdos miesto vyriausiojo burmistro Arturo Altenbergo (George Eugen Arthur Altenberg, 1862-1926) vardas. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos gatvė ir "dėvėjo" Altenbergstrasse vardą. Pokariu ji buvo pervadinta į V. Lenino gatvę, o Atgimimo laikotarpiu tapo Vilties.

Kokia intencija tai gatvei toks vardas buvo parinktas? Manyčiau todėl, kad joje yra Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Tarpukariu klaipėdietės čia gimdydavo, joje dirbo ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje garsūs specialistai, pas kuriuos gydytis atvažiuodavo žmonės ir iš atokesnių Lietuvos vietovių, turėdami vilčių susigrąžinti sveikatą.

IŠ KIEMO PUSĖS. O taip Vilties g. 4-asis namas atrodo iš kiemo pusės.

Tokių pat vilčių, vykdami į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, turėdavo ir pokario klaipėdiečiai. Kaip jau minėta anksčiau, pokarinėje V. Lenino gatvėje gyveno daug medikų, nes buvo labai paranku - čia pat ligoninė, čia pat joje triūsę medikai. Beje, kaip ir tarpukariu.

Bet apie medikus, gyvenusius įvairiuose šios gatvės namuose, kiek vėliau. Nes dabar mūsų "maršrutas" - į 4-ąjį namą, kuriame kelerius metus gyveno rašytojo ir pedagogo Antano Venclovos šeima.

Bičiulių trūkumas

Dažnas į Klaipėdą dėl įvairių priežasčių atvykęs gyventi lietuvis čia pasijusdavo tarsi svetimas - kitokia architektūra, kiek kitoks ir bendravimo būdas nei kaime ar miestelyje, kuriame užaugo. Uostas, ir nieko čia nepridėsi.

Uostas reiškia pačių įvairiausių nacionalinių ypatumų maišalynę. Kadaise Klaipėdoje interesų turėjo švedai, anglai, žinoma, vokiečiai, po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdoje buvo bent kiek įsikeroję ir prancūzai. Visais laikais, įskaitant ir lietuviškąjį Klaipėdos periodą nuo 1923-iųjų, čia sėkmingai verslus vystė žydų tautybės šeimos ir net iš kartos į kartą verslus perimančios dinastijos. Mažajai Lietuvai susijungus su Didžiąja, su savo gyvenimo būdo ypatumais Klaipėdoje apsigyveno ir lietuvininkų šeimos. Taigi, Klaipėda nebuvo toks vienalytis lietuvių telkinys, kaip, tarkime, Kaunas.

LENTA. Šiandien prie šio namo pritvirtinta memorialinė lenta, žyminti, kad čia gyveno Venclovų šeima, išauginusi ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje pagarsėjusį intelektualą Tomą Venclovą, dabar gyvenantį JAV.

Klaipėdoje tarpukariu, o tuo labiau pokariu inteligentijos, šviesuomenės stigo. Kai A. Venclova atvažiavo į Klaipėdą mokytojauti Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tos Kaune įprastos inteligentiškos aplinkos jam stigo.

Šiemet Klaipėdoje apsilankęs čia 1937 m. gimęs poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova vardijo gana platų tėvo bendravimo ratą: "Jis Klaipėdoje gana artimai bendravo su poetais Saliu Šemeriu, Henriku Radausku, rašytojais Antanu Gustaičiu, Ieva Simonaityte, Ignu Šeiniumi, Jonu Remeika, gubernatūros patarėju Pranu Morkumi, režisieriumi Romualdu Juknevičiumi, teatro aktoriais ("Vilties" spektakliui net parašė dainą, teatre buvo lyg ir literatūrinės dalies vedėjas)."

Kaip bičiulystė peraugo į giminystę

Tačiau tai neprilygo keturvėjininkų, trečiafrontininkų keltiems "ciongams" Kaune. Laikinojoje sostinėje nestigo ir kitų literatūrinių, vaizduojamojo meno srovių, poetų manifestų, apreiškimų ir pasireiškimų. Žodžiu, Klaipėdoje trūko tos literatūrinės ir meninės terpės, iš kurios fontanais trykšdavo pačios įvairiausios idėjos.

Klaipėdoje A. Venclova ypač pasigesdavo Petro Cvirkos, apie kurį memuarinės trilogijos dalyje "Jaunystės atradimas" (1966 m.) su nostalgija yra rašęs, draugijos.

"Atostogaudamas gavau žinią, kad Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija ieško lietuvių kalbos ir literatūros specialisto. Nuvažiavęs Klaipėdon, užėjau pas direktorių. Taip, jiems reikia jauno, energingo mokytojo. Gimnazija ne kauniškės Švietimo ministerijos, o vietinės direktorijos žinioj. O, pagalvojau, čia bus, be abejo, laisviau. Niekas nevers rašytis į tautininkus ar šaulius. Be to, Klaipėdoje kūrėsi nauja mokslo įstaiga - Prekybos institutas, kuriam irgi reikėjo lietuvių kalbos lektoriaus... Ir štai Kaune atsisveikinu su savo kambarėliu ir perleidžiu jį geriausiam draugui Petrui Cvirkai. Pasiimu lagaminą, mėgstamiausias knygas ir, rengdamasis išeiti, sakau: "Čia gyvendamas, kaip matai, vedžiau... Noriu palinkėti to paties ir tau, juo labiau kad turi puikią draugę...Ir neužmiršk, kad aš judu supiršau..." "Na, na, nesigirk", - sako Petras, - be mudviejų noro vis tiek nieko nebūtų išėję..." "Taip tai taip, bet jeigu ne aš..." Iš tikrųjų, kada susipažinau su savo žmonos sesute, judria, įdomia Meno mokyklos mokine, trumpai kirptais plaukais, panašia į berniuką, juokais ėmiau jai pasakoti, kad ja domisi vienas mano draugas. O Petrui ne kartą kalbėjau, kokia tai puiki mergaitė. Kada juodu susitiko, iš karto prasidėjo karšta draugystė, kuri, mudviem susituokus, po metų irgi baigėsi vedybomis. Tuo būdu su Petru buvome ne tik artimi draugai, bet netgi pasidarėme giminės. Petro, kaip ir mano gyvenime, šis mažas kambariukas su grotomis ant lango suvaidino lemiamą vaidmenį", - memuaruose rašė A. Venclova.

Anonsas

Kokia jaunai porai 1936 metais pasirodė Klaipėda, namas, kuriame Altenbergo (pokariu - Lenino, dabar - Vilties) gatvėje apsigyveno Eliza ir Antanas Venclovos? Apie tai - kitą savaitę.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Kas Vilties (tuomet Lenino) g. 4-ajame buvo apgyvendintas po II pasaulinio karo, "Klaipėdos akvarelės" kol kas žinių neturi. Prašome atsiliepti čia gyvenusius žmones, jų palikuonis arba galinčiuosius nurodyti, kur šio namo pokarinių gyventojų ieškoti. Tel. 493435, el. p. [email protected]