Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (459)

Arkadijaus Lichtinšaino gyvenimas daug kam Klaipėdoje atrodydavo rožėmis klotas. Tačiau niekam nešaudavo galvon, jog rožės turi ir spyglių. O jie, oi, kaip skaudžiai duria. Šiek tiek apie tuos spyglius užsiminta ankstesnėje "Akvarelėje", o šioje bent kiek - kaip A. Lichtinšainas išmintingai vengdavo skaudžių dūrių...

Reputacija

Nors niekas negalėjo nuneigti jo išminties ir organizacinių gebėjimų, tačiau visą laiką rasdavosi ar specialiai būdavo sukuriami kliuviniai.

"Ko tėvas nesuprasdavo - šantažo. Dar jam buvo visiškai svetima kyšių "ideologija", - iš laiko perspektyvos tėvo gyvenimo taisykles vertino Aleksandras Lichtinšainas. Ir papasakojo istoriją, kaip po sąjūdinio tėvo "nukryžiavimo" Ida ir Arkadijus jau buvo pakėlę sparnus kraustytis į Izraelį.

"Pirmiausiai buvo pasirūpinta persiųsti knygas. Muitinėje šviesiai tiesiai užsiminė apie kyšį. Tėvas užuominos nesuprato. Kai aš jam paaiškinau, tėvą tarsi stabas ištiko: "Už ką, kodėl? Juk mokame muito mokestį, tai kokie dar kyšiai?" - negalėjo atsistebėti tėvas", - pasakojo sūnus.

Be to, anot jo, tėvas labai saugojo savo reputaciją.

PORA. O taip jie atrodė, kai 1945-aisiais susituokė.

"Kartą, atvažiavęs iš Vilniaus, radau tėvą, bedėliojantį visokius kvitelius į segtuvus. Kai paklausiau, ką čia veikiąs, jis paaiškino: "Darom buto remontą. Renku visus kvitus, kad paskui kas nors nepradėtų aiškinti ir kabinėtis veltui remontą pasidarius.

Tuomet parduotuvėse nebuvo nei plytelių voniai, nei grindlenčių pasirinkimo, nei kitų apdailos medžiagų pertekliaus. Kadangi tėvo pažinčių ratas buvo labai platus, su kažkokia gamykla sutardavo dėl keraminių plytelių, su kažkuo - dėl grindlenčių. Ir būtinai prašydavo pirkinius įforminti ir reikalaudavo kvitų. Kai prasidėjo kolektyvinių sodų era, brolis Markas ragino tėvą taip pat imti sklypą, šis pasiūlymą iš karto atmetė: "Pasiimsiu sklypą, o paskui visą likusį gyvenimą pasiaiškinimus rašysiu? Na, jau ne. Kartą per metus atostogauti Sočyje man kur kas nuostabiau negu krapštytis tame sode ir dar kažkam aiškintis, kodėl aš jame krapštausi", - tėvo nuostatas ir atsargumo apraiškas klostė Lichtinšainų jaunesnysis sūnus Aleksandras.

Šeimos aistros

Arkadijų Lichtinšainą, kitaip nepavadinsi, buvo užvaldžiusi fotografavimo aistra. Sūnūs teigia, kad jam visai nerūpėjo fotografijos kompozicija ar meniškumas.

"Jam svarbiausia buvo įamžinti momentą, akimirką, kuri dėl kokių nors priežasčių atrodė labai svarbi. Iš dalies tą aistrą perėmėme ir mes. Kita jo aistra buvo kolekcionuoti. Kolekcionavo laikraščių, žurnalų komplektus, pašto ženklus, o vėliau radosi ir šratinukų kolekcija. Tas tėvo aistras daugelis žinojo, ir jo kolekcijos pildėsi tarsi savaime. Nuo jo "užsikrėtėme" ir mudu su Marku. Pirmiausiai tapome filatelistais. Tai puikus pasaulio pažinimo būdas. Markas taip ir liko prisirišęs prie pašto ženklų. O aš pakeičiau kolekcionavimo "profilį", kai auklė Anelė man padovanojo sidabrinį smetonišką litą. Nuo jo prasidėjo numizmatika", - pasakojo Aleksandras.

Kolekcionavimo bacila "pagrėbė" ir jo su Marku seserį Elą. Tačiau jos pašto ženklų kolekcija buvo išskirtinė - menas. O Markas gal nuo keturiolikos, kai dovanų gavo spiningą, tapo aistringų žvejų. Jis dabar stebisi, kaip jam būdavo įdomu žvejoti su prekybos ministru Pranu Mickūnu, kuris savaitgaliais iš Vilniaus atvažiuodavo prie Minijos ir į partnerius pasikviesdavo Marką.

"Nežinau, kaip taip susiklostė, bet su šiuo žmogumi mane, paauglį, ir jį, pakankamai brandų vyrą, siejo kažkokie neapčiuopiami emociniai saitai. Tose žvejybose su juo aš daug ko išmokau. Ir šiandien man žvejyba tebėra nenumalšinta aistra", - sakė Markas.

Aistrą turėjo ir Ida Lichtinšain: "Mama tiesiog spinduliuodavo prieš šeimos ar valstybines šventes besirūpindama meniu ir stalo serviruote. Maistu mums rūpindavosi ir paprastomis dienomis. Ak, kaip skaniai ji gamindavo. Žydų virtuvės patiekalai buvo mamos stichija ir aistra. Taip pat jai būdavo labai svarbu, kaip mes, trys vaikai, aprengti. Drabužius jai ir mums siūdavo siuvėja Stefa. Mama susakydavo idėją, o ji kaip sugebėdama ją įgyvendindavo", - pasakojo Lichtinšainų vyresnėlis sūnus.

Kai paūgėjo, sesers Elos poreikius ir įgeidžius tenkindavo toji pati Stefa. Dažnai ir tėvas siūdindavosi kostiumus. Bet jau pas vyriškų drabužių siuvėją Mykolą Žičkų.

"Kadangi dėl sambo treniruočių buvau plačių pečių ir siaurų klubų, gatavų drabužių man buvo neįmanoma pritaikyti. Mykolas man pasiuvo ir mokyklos išleistuvių kostiumą", - prisiminė M. Lichtinšainas.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Kaip Lichtinšainų šeimoje atsirado Kukla - Lėlė? Ir kas Arkadijui Lichtinšainui buvo Cezaris? Kaip lietuvių ir žydų santykius vertina Lichtinšainų palikuonys? Apie tai ir kita - už savaitės.

Patikslinimas

Rugsėjo 27 d. spausdintoje publikacijoje "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (458)" tuometinis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas aptiko netikslumų: "Vykdomajame komitete dirbti pradėjau 1967 metais, o Alfonsas Žalys vadovauti jam pradėjo 1969-aisiais. Taigi, pirmininko pavaduotoju buvau išrinktas, o ne Žalio pakviestas. Arkadijus Lichtinšainas buvo ne partijos miesto komiteto biuro narys, o miesto Tarybos deputatas ir Vykdomojo komiteto narys. Kai pradėjau dirbti Vykdomajame komitete, man tebuvo 28 metai. O Prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas jau buvo svari miesto, taip pat visos Lietuvos prekybos sistemos figūra, tad kažkokių "plukdymo į švarų vandenį" ketinimų ar viešinti nepagrįstus įtarimus neturėjau nei minties, nei pagrindo. Tuo labiau kad su A. Lichtinšainu, talentingu prekybos mieste organizatoriumi, nuo pat darbo pradžios nusistovėjo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai draugiški ryšiai. O partinis - ūkinis aktyvas, apie kurį užsimenama publikacijoje, rinkosi 1989 metais Mokytojų namuose. Tuomet jau pūtė stiprūs "perestroikos" vėjai", - patikslino V. Greičiūnas.

Prašymas

Nors dar bus vienas rašinys apie Vilties g. 5-ojo namo gyventojus, artimiausiuose "Klaipėdos akvarelių" planuose - keliauti į tos pačios gatvės 4-ąjį namą, kuriame tarpukariu gyveno rašytojo ir pedagogo Antano Venclovos šeima. Šiandien ant šio namo kabo memorialinė lenta. Vasarą čia apsilankė iš JAV atvykęs Tomas Venclova su dukterimi ir anūke. O štai, kas Vilties (tuomet Lenino) g. 4-ajame name buvo apgyvendintas po II pasaulinio karo, "Klaipėdos akvarelės" kol kas žinių neturi. Prašome atsiliepti čia gyvenusius žmones, jų palikuonis arba galinčiuosius nurodyti kryptį, kur šio namo pokarinių gyventojų ieškoti. Tel. 493435, el. p. [email protected]