Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (458)

Kai prieš kelias savaites buvo išspausdintas pirmasis rašinys apie ilgamečio Klaipėdos prekybos valdybos vadovo A. Lichtinšaino šeimą, gavau Klaipėdos krašto šviesuolio fotografo, istoriko, daugelio knygų autoriaus Bernardo Aleknavičiaus laiškelį.

"Tokio taktiško žmogaus kaip A. Lichtinšainas man gyvenime daugiau neteko sutikti. Pagal išgales jis stengėsi padėti visiems", - be kito ko, parašė jis.

Prekybininką įvertino ir klaipėdietė Rasa Pangonienė: "Nuostabus žmogus buvo, teko ir man pabūti jo kabinete. Labai jį gerbė ir mano tėvelis. Ponas Arkadijus buvo legendinis vadovas, savo laikmečio herojus ir labai teisingas žmogus."

Panašių atsiliepimų apie A. Lichtinšainą esu girdėjusi ir iš buvusių jo bendradarbių: jeigu kas slaugydavo sergančius tėvus, buvo stengiamasi sudaryti palankius darbo grafikus. Jeigu kam kildavo šeimyninių problemų, vadovas irgi nelikdavo abejingas.

Apie tai kalbėjo ir vyriausiasis sūnus Markas: "Tėvas puikiai suprato paprastų pardavėjų darbą - jis tikrai nelengvas, o atlyginimai maži. Manau, kad fasuoti produktus jis todėl ir sugalvojo, kad bent kiek palengvintų pardavėjų darbą."

Rūpesčių namiškiams nekraudavo

Lichtinšaino sūnūs Markas ir Aleksandras, paklausti, kiek darbiniais rūpesčiais tėvas užversdavo šeimą, abu atsakė: "Niekados." O Vilniuje gyvenantis Aleksandras dar pridūrė, kad problemos buvo tik paties tėvo reikalas, o štai pasidžiaugti jis mėgdavęs.

"Kai jis atvažiuodavo į Prekybos ar Finansų ministeriją, po posėdžių ar susitikimų mudu būtinai pasimatydavome. Ir jis papasakodavo, kaip sekėsi. Kai Prekybos ministerijoje keitėsi ministrai, kai kurie prekybininkai, nemėgusieji tėvo dėl įvairių iniciatyvų, o svarbiausia - sėkmingo jų įgyvendinimo, džiūgavo: "Baigsis to žydo klestėjimas."

Labai netrukus jau ministras Pranas Mickūnas, pakeitęs Anatolijų Mikutį, tėvui teikė Darbo Raudonosios vėliavos ordiną. Ir tėvas buvo maloniai nustebintas, kai, įteikdamas jį, ministras pabrėžė: "Lietuvoje turime prekiauti taip, kaip mūsų šalyje nuo seno prekiaudavo žydai."

Pasidžiaugė ir tuomet, kai reikalus išsprendė su legendiniu finansų ministru Romualdu Sikorskiu. Tėvas atvažiavo su pasiūlymu Klaipėdos prekybos valdybai turėti stalių barą, nes parduotuvėse lūždavo spintos, stalčiai ir prekystaliai, kol jie buvo, ir reikėdavo remonto. Kur kas viską paprasčiau būtų tvarkyti, jeigu stalių padalinys su keliais remontininkais būtų. O tam buvo reikalingi papildomi etatai.

Ministras, supažindintas su projektu, regis, neturėjo užmačių jį patvirtinti, sakydamas, kad, atvažiavęs į Klaipėdą, jis neradęs šviežių žuvų nusipirkti... Tėvas tiek ir tepasakė: "O jeigu patys ir žuvis gaudytume..." Tos su humoru pasakytos replikos pakako, kad Sikorskis patvirtintų stalių baro etatų sąrašą", - pasakojo Aleksandras.

Variantai

Abu sūnūs, paklausti, kokių taisyklių laikėsi arba jas laužė A. Lichtinšainas, papasakojo nemažai epizodų, charakterizuojančių jų tėvą. Ant jo galvos ne vien apdovanojimai už prekybos organizavimą krito.

"Tėvas buvo partinis, netgi partijos miesto komiteto biuro narys. Jis matydavo bendrapartiečių elgesio dviveidystę, kai viena kalbėdavo, o visai kita darydavo. Bet namuose viso to neaptarinėdavo, nors jautėme, kad jis buvo labai įsitempęs, kai Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys pavaduotoju pasikvietė Valentiną Greičiūną. O šis šviesiai tiesiai tėvui pareiškė maždaug taip: "Esi nupirkęs Klaipėdą, Lietuvą ir visą SSRS. Aš tave išplukdysiu į švarų vandenį", - pasakojo Aleksandras, tą istoriją sužinojęs daug vėliau nei viskas rutuliojosi.

Gal to "plukdymo" į švarų vandenį pasekmė buvo surengta egzekucija dėl supuvusių apelsinų siuntos. Tą prisiminė tuomet Kultūros skyriaus vedėja dirbusi Nijolė Navogreckienė.

"Į tribūną vienas po kito ėję partiniai ir ūkiniai vadovai visi kaip vienas smerkė Lichtinšainą. O paskui žodis buvo suteiktas jam. Aš jau nepamenu, ką ir kaip jis kalbėjo apie tuos supuvusius apelsinus, bet mes visi labai apsidžiaugėme, kad turime bulvių. Apelsinus visi pamiršo. Egzekucija baigėsi nuliniu rezultatu", - sakė moteris.

Nežinantiems "planinės ekonomikos" niuansų derėtų priminti, kad kelerius metus visoje SSRS buvo striuka su bulvėmis. O Klaipėdoje A. Lichtinšaino organizacinių sugebėjimų dėka jų buvo...

LYDEKOS. Aistros žvejybai dėka namuose labai dažnai atsirasdavo ir Minijoje sugautų žuvų - šiuo atveju lydekų, kuriomis džiaugiasi Ida ir Aleksandras Lichtinšainai. "Mama iš lydekų padarydavo gurmaniškus stebuklus, jas farširuodama", - patikslino šias lydekas sugavęs Aleksandras.

Kai pradėjo stigti pačių įvairiausių maisto ir pramoninių prekių, prasidėjo "variantų" era, kai į darbovietes atveždavo tai, ką tu pasirinkai iš trijų maisto pakuočių variantų. Tokiu būdu buvo išvengiama milžiniškų eilių parduotuvėse ir tiesiog grobimo vos ne tonomis į vienas rankas, kad paskui elementarūs maisto produktai, tapę deficitu, būtų perparduodami.

Su tais variantais gaudavome ir ypač deficitinio majonezo, ir žirnelių, ir marinuotų agurkėlių. Ir netgi... tualetinio popieriaus. O šventiniuose variantuose būdavo kubietiško likerio arba tuomet labai vertinamų "Dainavos" ar "Palangos" trauktinių butelis. Gaudavome ir talonus paklodėms, rankšluosčiams, o visko viršūnė - prancūziškiems kvepalams.

Taigi Klaipėdoje, palyginti su kitais Lietuvos miestais, jau nekalbant apie SSRS platybes, galima sakyti, gyvenome vos ne rojuje.

A. Lichtinšaino organizacinį talentą visai netrukus įvertino ir V. Greičiūnas, ketinęs išplukdyti "mafiją į švarų vandenį", ir kardinaliai pakeitęs nuomonę.

"Mudu labai vertiname V. Greičiūno poziciją. Jis vienintelis iš tuometinio partinio-ūkinio aktyvo atėjo į tėvo laidotuves", - sakė Markas ir Aleksandras Lichtinšainai.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Kaip Lichtinšainų šeimoje atsirado Kukla - Lėlė? Kokios aistros buvo užvaldyta šeimos galva? Ir kokios aistros valdė kitus šios šeimos narius?

Prašymas

Nors dar bus keli rašiniai apie Vilties g. 5-ojo namo gyventojus, artimiausiuose "Klaipėdos akvarelių" planuose - keliauti į tos pačios gatvės 4-ąjį namą, kuriame tarpukariu gyveno rašytojo ir pedagogo Antano Venclovos šeima. Šiandien ant šio namo kabo memorialinė lenta. Šią vasarą jį aplankė iš JAV atvykęs Tomas Venclova su dukterimi ir anūke. O štai kas šiame name apsigyveno ar buvo apgyvendintas po II pasaulinio karo, "Klaipėdos akvarelės" kol kas žinių neturi. Prašome atsiliepti čia gyvenusius žmones, jų palikuonis arba galinčiuosius nurodyti kryptį, kur šio namo pokarinių gyventojų ieškoti. Tel. 493435, el. p. [email protected]