Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (452)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien įžengsime į Vilties gatvės 5-ąjį namą, kuriame tarpukariu gyveno Gubernatūros administracijos patarėjas Pranas Morkus, medicinos gydytojas, Susisiekimo ministerijos ligonių kasos vaikų gydytojas Izidorius Matusevičius, kiti garbūs ponai su šeimomis. O pokariu šiame name buvo apgyvendintos pedagogų Šimkų, o kiek vėliau ir prekybininko Arkadijaus Lichtinšaino šeimos.

Pasibeldus į pedagogų Veros ir Antano Šimkų buto Vilties g. 5-ajame name duris jas svetingai praveria Klaipėdoje ir šiandien tebegyvenančios dukterys - Halina Haak ir Irena Marozienė. Dar viena Šimkutė - Judita Sadauskienė - šiandien gyvena Palangoje.

Likimas suvedė Kretingoje

Niekada nežinosi, ką tau žada ateitis ir kaip ji klostysis. A. Šimkus iš aštuonių vaikų valstiečių šeimos nuo Plungės veržėsi į mokslus ir 1933 metais baigė Vytauto Didžiojo universitetą įgydamas fiziko matematiko specialybę. Dar bestudijuodamas pradėjo mokytojauti.

PAŽYMĖJIMAS. Mokytojų institutui atkurti Klaipėdoje Antanas Šimkus teturėjo tik tokį "įrankį".

O panelė Vera Haak, taip pat iš nemažos valstiečių šeimos, mokėsi Virbalyje ir Kybartuose, taikydamasi į komerciją. Bet 1935 m. išlaikė egzaminus ir pradinės mokyklos mokytojo cenzui gauti. Tas cenzas ir nulėmė ateitį - mokytojauti.

Ir štai bemokytojaudami Antanas ir Vera susitinka Kretingoje jau permainų metais, kai Europoje tvyro įtampa ir jau kažkur gaudžia patrankos. Tikriausiai nerimas krėtė ir kretingiškius. Bet gyvenimas yra gyvenimas. Du jauni žmonės nusprendžia sujungti likimus ir prasidėjus karui, išvažiuoja į Šimkaus tėviškę Noriškes, netoli Plungės.

"Čia tėvai ir mokytojavo, ir ūkininkavo", - pasakojo 1942 m. Plungėje gimusi I. Marozienė. O paskui viskas klostėsi jau be žmonių valios. Parriedant frontui iš Rytų, Šimkai nusprendė trauktis į Vakarus. Pasikinkę arklį, prisikrovę mantos ir iškeliavę, atsitrenkė į fronto liniją. Čia iš Šimkų atėmė arklį.

"Vietoje jo davė raišą. Kas beliko? Sukti ienas atgal. Kas bus, tas bus", - bandymą pasitraukti prisiminė Irena, kuriai tuomet buvo arti trejų metukų.

"Aš nuolat zyziau iš baimės dėl tvyrančio triukšmo, suirutės. Tėvai sugalvojo "zabovą", - surišo nusimautus vestuvinius žiedus, ir aš gavau barškutį", - prisiminė vieną iš bandymo pasitraukti detalę.

O V. Šimkienės šeima, kurioje tekėjo ir vokiško kraujo, iš Vilkaviškio spėjo pasitraukti į Vokietiją. 1941 m. ūkininkai jau matė, kaip žmonės buvo grūdami į gyvulinius vagonus. Ir bijojo tokios lemties.

Iš Noriškių - į Vilnių

Po nepavykusio bandymo pasitraukti ne tik Šimkai, bet daugelis lietuvių turėjo taikytis prie aplinkybių. A. Šimkų Noriškėse kažkas prisiminė kaip gerą pedagogą. Dar 1941 m. į Sibirą išdanginus Vilniaus bei Kauno universitetų akademinę šviesuomenę, 1945-aisiais, atgaivinant Vilniaus universiteto veiklą, stigo dėstytojų. A. Šimkus buvo pakviestas dėstyti fizikos ten, o drauge ir Pedagoginiame institute.

SESUTĖS. Iš kairės - Irena, Halina, Judita Šimkutės.

Tad jis išvažiavo į sostinę, o Vera liko kaime su jau dviem dukrelėmis - Irena ir Judita.

Šeima susijungė Klaipėdoje, kai LTSR švietimo ministro įsakymu A. Šimkus 1946 m. išsiųstas į Klaipėdą atkurti Mokytojų instituto veiklos. Šimkai buvo apgyvendinti spėtoje pervardinti iš Altenbergo į Lenino gatvėje, 5-ajame name.

Organizacinis darbas

Nelabai įsivaizduoju, o ir Šimkutės dar buvo per mažos (trečioji - Halina - gimė jau tos Lenino gatvės name) suprasti, kaip turėjo suktis tėtis karo sugriautoje Klaipėdoje, į kurią suvažiavo "kontingentas" iš visos Lietuvos kaimų ir miestelių.

Turinčiuosius aukštąjį išsilavinimą pokariu galėjai suskaičiuoti ant pirštų, o A. Šimkus privalėjo suburti pedagogus Mokytojų institute. Ir ką gi - atvykęs 1946-ųjų liepą, rugsėjo mėnesį A. Šimkus jau buvo sutelkęs pedagogų kolektyvą.

Šie ir pasitiko pirmuosius pokario Klaipėdos mokytojų instituto studentus. Jonas Laužikas dėstyti pedagogikos atvažiuodavo iš Vilniaus. Iš miestelių ir kaimų atgarmėję studentai negalėdavo atitraukti akių nuo rusų kalbos dėstytojo Jurijaus Pokrovskio, kuris skleidė inteligencijos fluidus. Niekas tuomet nežinojo, kad tas jų dėstytojas - kunigaikštis, nuo 1917-ųjų revoliucijos bėgęs į Lietuvą. Ir, žinoma, negalėjęs įsivaizduoti, kad sovietų valdžia ir čia jį pasivys.

Vokiečių kalbos būsimus pedagogus mokė Klaipėdos krašto šviesuolis Jonas Užpurvis. Fiziką ir matematiką dėstė pats instituto direktorius A. Šimkus. Pasak pirmos laidos absolvento Vytauto Pridotko, visų dėstytojų vedami kursai dvelkė nepriklausomos Lietuvos dvasia. Kadangi "partsekretorius" Strekalovas, dėstęs Tarybų Sąjungos komunistų partijos istoriją, lietuviškai nekalbėjo ir nesuprato, dėstytojai nesijautė per daug varžomi.

Ir dar sykį - organizacinis darbas

Institute buvo puoselėjamos ir tarpukario Lietuvos tradicijos, o juk buvo rūstūs metai, kai Sibiro link vėl pajudėjo gyvuliniai vagonai.

Sesių Šimkučių teiravausi, kaip jų namuose buvo aptarinėjamos prasidėjusios tremtys - juk ir iš Mokytojų instituto būdavo išsivedami studentai.

"Mūsų akivaizdoje tai tikrai nebuvo aptarinėjama. Bet, ruošiant naują represijų bangą, tarp kitų instituto dėstytojų pavardžių būsimų tremtinių sąraše buvo ir mūsų šeima. Matyt, tėtis buvo priskirtas nelojaliems, nes atsisakė stoti į Komunistų partiją. Keista, bet nuo tremties jį apsaugojo Strekalovas, pareikalavęs išbraukti iš sąrašų", - sakė seserys Irena ir Halina.

PRIE NAMO. Šimkų šeimos dalis prie Vilties (tuomet - Lenino) gatvės 5-ojo namo.

Matyt, A. Šimkus buvo geras organizatorius, kurio tiesiog nebuvo kuo pakeisti. O ir pirmieji instituto studentai jį mena šiltai ir su dėkingumu.

"Kad man buvo įdomi fizika ir matematika, Šimkaus nuopelnas. Jis visa širdimi suprasdavo studentus ir padėdavo. Laikai buvo sunkūs, tad direktorius puikiai suvokdavo, kai besimokiusiems reikėdavo grįžti į namus tėvams padėti ūkio darbuose. Suprasdavo ir per egzaminus pajutęs žinių spragas, nes žinodavo, kad jos ne dėl tinginystės, ir būdavo atlaidus", - sakė V. Pridotkas.

Mokytojų institute A. Šimkus direktoriavo trejus metus, o paskui vedėjavo Fizikos-matematikos katedroje. Kai 1956 m. Mokytojų institutas buvo uždarytas, A. Šimkus vėl grįžo prie mokytojavimo.

1959 m. pedagogas dar sykį buvo ištrauktas "iš užpečkio" organizaciniam darbui. Šiuokart Kauno politechnikos instituto rektoratas pakvietė jį organizuoti Klaipėdos vakarinio fakulteto darbą. Tad vėl jo pastangomis skyrius buvo sėkmingai įkurtas, ir šiandien Klaipėdoje gyvena nemažai čia besimokiusiųjų, o vėliau įspaudusių ryškius pėdsakus į miesto pokarinę istoriją žmonių.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Kitą antradienį - kaip klostėsi panelės mokytojos Veros Šimkienės karjera, kaip Šimkai bendravo su kaimynais, tarp kurių buvo ir legendinio prekybininko Arkadijaus Lichtinšaino šeima, kokius žaidimus kieme propagavo įvairių tautybių - lietuvių, rusų, ukrainiečių, žydų - vaikai.