Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (450)

Liudvika ir Vaclovas Šneideriai gūžtą buvo susisukę Verpėjų gatvėje, kur mūrijosi savo namelį. Bet jį, iki galo taip ir nepastatytą, teko parduoti...

Likimo čiuptuvai

V. Šneideris visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Tekdavo ir po "plačiąją tėvynę" vėžintis. Dažniausiai parvežti detalių traktoriams ar kitiems žemės ūkio padargams - mat dirbo žemės ūkio organizacijos vairuotoju. Kartą Maskvoje sukūlė sunkvežimį, už kurį turėjo sumokėti. O kur pinigų paimsi, jei alga - vos keliasdešimt rublių? Ir dar du sūneliai - Ričardas bei Eugenijus - auga. Taigi teko nebaigtą "budavoti" namą parduoti.

Kur su šeima glaustis? Jaunųjų Šneiderių šeimą priimti "ant buto" ryžosi vyresnieji Šneideriai, tuomet gyvenę Tilžės g. 44-ajame name.

Beje, užbėgdama už akių visai šeimos istorijai, pasakysiu, kad galbūt V. Šneideriui nereikėjo būti vairuotoju. Mat jis, susipykęs su žmona Liudvika, trenkęs durimis išėjo nakvoti į mašiną.

"Gal joje užsirūkė, gal dėl kitų priežasčių mašina užsiliepsnojo ir kartu su tėvu sudegė", - pasakojo Šneiderių jaunesnysis sūnus Eugenijus, pridurdamas, kad niekas nelaimės priežasčių ir netyrė.

"Tiesiog nurašė į nelaimingų atsitikimų grafą. Ir baigtas kriukis", - sakė jis. Bent tiek - šeimai skolų neužkrovė...

Graži gyvenimo pradžia

Liudvika Žiogaitė į Klaipėdą atvažiavo nuo Skomantų, kur tėvai turėjo kelis hektarus žemės. Žinoma, pokariu tie hektarai buvo rekvizuoti, Žiogai, kaip ir kiti kaimynai, suvaryti į kolūkį. Liudvikos perspektyva dirbti kiaulių šėrėja bei atimtų iš jų pačių šeimos ir kaimynų karvių melžėja - taip pat. Koks pasirinkimas? Bėgti. Kur? Kur akys mato.

Akys matė Klaipėdos link. Taip panelė Žiogaitė atsirado Klaipėdoje, pradėjo dirbti siuvyklos valytoja. Su Vaclovu susitiko, žinoma, šokiuose. Sunkaus pokario metais tuokdavosi žaibiškai - dviem lengviau išgyventi nei pavieniui.

KAIMYNĖ. Iš gyvenimo Tilžės g. 44-ajame name Eugenijus Šneideris teturi vieną nuotrauką su "kaimynka" Valerija prie šio namo sienos.

Vaclovas nuo Pagėgių buvo nagingas. Nusprendė, kad nuomotis butą - pinigų švaistymas. Geriau jau susimūryti savo namuką. Taigi, netrukus radosi ir pirmagimis Ričardas, o po kelerių metų - ir Eugenijus. Gal ir šiandien Verpėjų gatvėje tebegyventų Šneiderių palikuonys, jei ne toji avarija Maskvoje...

Priimdavo už saviškę

L. Šneiderienė, augindama du sūnus, sparčiai kopė ir "karjeros" laiptais.

"Ji dirbo "Tulpės" kavinės, o vėliau ir "Neringos" restorano virtuvėse. Kad ir kur mama nueidavo darbo prašytis, ji buvo mielai išklausoma ir priimama. Kadangi ji juodbruva, pavarde Šneiderienė, dažnai aptarnavimo sferos įstaigų žydų tautybės viršininkai priimdavo už saviškę", - taip šiandien mano sūnus Eugenijus.

Gal dirbti priimdavo ne dėl panašumų ar pavardės, o todėl, kad L. Šneiderienė buvo darbšti, su fantazija, o ir buvusių darboviečių vadovai "nepasišiukšlindavo", kai kas kreipdavosi charakteristikų.

Vasaros - kaime

Jaunųjų Šneiderių šeima pas vyresniuosius Šneiderius neilgai glaudėsi. "Labai netrukus mes iš senelių buto išsikraustėme", - sakė Eugenijus. Seniai žinoma, kad marčiai ir anytai po vienu stogu ankštoka...

SANTYKIAI. Regis, jaunajai Šneiderienei (antroji iš dešinės), su anytos (antroji iš kairės) valdingumu susitaikyti taip ir nepavyko...

Išeitis buvo rasta, kai V. Šneideris su darbovietės palaiminimu įsirengė butą Vytauto gatvėje.

"Tilžės gatvėje gyvenant prisiminimų nedaug teišlikę, nes vasaras mudu su broliu leisdavome pas senelius Skomantuose. Tad senelius Šneiderius menkai tepamenu. Emocinio ryšio vėliau su jais irgi nebuvo, nes mama su uošvija nelabai sutarė", - pasakojo Eugenijus.

Iš gyvenimo Tilžės gatvėje ne ką teprisiminė ir trejais metais vyresnis Ričardas. Brolių abiejų prisiminimai labiau surišti su Vytauto gatve, kur jie buvo jau vyresni ir imlesni aplinkai bei draugams. Bet ir vienas, ir kitas puikiai mena, kaip su Tilžės gatvės vyrija namo kieme spardydavo kamuolį. Mena ir kaimyną jūrininką Ručinską, kuris, grįžęs iš jūros, vaikus apdalindavo "kramtoške".

"Man atrodo, kad pas Ručinskus "ant buto" gyveno Gružauskų šeima. Gal juos siejo kokie giminystės ryšiai?" - šiandien spėlioja Eugenijus.

KARTU. Vaclovo Šneiderio kartu su tėvu nuotrauka, gali būti, vienintelė. Deja, jau su pasimirusiu. Fotografuotis su "nabašnikais" kažkada buvo daugiau populiaru negu su gyvaisiais. V. Šneideris - velionio tėvo galvūgalyje.

Šiandien L. Šneiderienė, perkopusi 90 metų ribą, gyvena I. Simonaitytės gatvės daugiabutyje, su savo broliu dar išsiruošianti uogauti ir grybauti į tėvoniją Skomantuose. Tačiau atmintis daug ką ištrynė iš "failų". Sūnums Eugenijui ir Ričardui irgi daug kas nežinoma iš tėvų jaunystės, nes savo laiku neišsiteiravo. O dabar mama jau daug ko ir nebepamena.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Anonsas

Taip ir nesulaukus daugiau Tilžės g. 44-ojo namo buvusių gyventojų ar jų palikuonių atsiliepimų, kitą antradienį veršimės į Vilties, tarpukariu Altenbergo, pokariu - Lenino gatvę, kurioje po II pasaulinio karo gyveno medikų, dažniausiai žydų tautybės, šviesuolynas. O pradėsime nuo Vilties g. 5-ojo namo, kurio pirmajame aukšte buvo apgyvendinti pedagogai Šimkai, o antrajame buvo įsikūrusi legendinio Klaipėdos prekybininko Arkadijaus Lichtinšaino šeima. Tel. 8 612 24184, el. p. [email protected] prašyčiau atsiliepti kitų šios gatvės namų gyventojus ar jų palikuonis, įskaitant ir Venclovų sūnų Tomą, dabar gyvenantį JAV. Venclovų šeima Vilties gatvėje gyveno tarpukariu.