Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (445)

Kazimieras ir Janina Povilaičiai Tomo g. 10-ajame name susilaukė dar vieno vaiko - dukrelės Laimutės. Kai ji gimė, krikštatėvių toli neieškojo - broliui Antanui, gyvenusiam su šia šeima, į porą buvo pakviesta kūma Birutė Kalvaitytė.

Sovietmečio krikštynos

Nors K. Povilaitis buvo įstojęs į partiją, gyvenimą norėjo tvarkyti padoriai - kaip kartų kartos tvarkė. Vadinasi, vaikus reikia krikštyti. Daug kas ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje krikštynoms rinkdavosi atokesnes bažnytėles, net neįtardami, kad ir jose būdavo budrių akių ir viską girdinčių ausų. Taigi, partiniams jų vaikų krikštynos ar jų pačių vedybos bažnyčiose atsirūgdavo. Kartais net labai sunkiomis pasekmėmis - netenkant darbo, pašalinant iš partijos. Tai reiškė, kad visą likusį gyvenimą taip ir murkdysies be jokių ateities perspektyvų. Tad komunistai pradėjo praktikuoti labai paprastą "schemą" - į bažnyčias siųsdavo tetules dėl krikštynų susitarti namuose. Kartais dvasininkai tokiomis sąlygomis krikštyti "pasirašydavo", atsargesnieji ar jau turėję reikalų su "organais" atsisakydavo.

PORA. Pagal visas tradicijas krikštatėviai privalėjo rūpintis pakrikštytu vaiku visą gyvenimą. Tačiau A. Povilaitis teigė, jog po krikštynų krikštamotės Birutės taip daugiau ir nebematęs.

Kazimieras rado paprastesnę išeitį - į bažnyčią neis, visas priedermes sutvarkys krikštatėviai. Tačiau vaišės krikštynų proga, žinoma, kad buvo numatytos. Jose dalyvavo ir kaimynai Pocevičiai, pas kuriuos "ant kambario" gyveno kūma Birutė Kalvaitytė. A. Povilaitis, buvęs poroje su ja, sakė, kad visiškai nežinąs, kaip susiklostė josios likimas. "Galima sakyti, kad aš jos po krikštynų ir nebemačiau", - sakė jis.

Stalino mirtį "aplaistė"

Tais pačiais metais, kai gimė Laimutė, pasimirė Stalinas.

"Aš, nuo vaikystės prisižiūrėjęs enkavedistų, stribų elgesio, nekenčiau tos santvarkos, kurioje buvo galima oficialiai pasiglemžti kito turtą ir dar susidoroti, tremiant į Sibiro "kurortus". Todėl, kai pasimirė Stalinas, atbudo viltis, kad gal grįšim prie ankstesnio ir teisingesnio gyvenimo būdo. Duonos kombinate dirbo daug rusų tautybės žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo dėl vado mirties. Jie su dideliu entuziazmu ėjo į mitingą, kuris vyko toje vietoje, kur dabar Muzikinis teatras. Tuomet toje vietoje buvo laukymė. Nuo griuvėsių jau buvo atraustas Dangės skveras. Maždaug toje vietoje, kur dabar arka, dviejų sargybinių saugomas stovėjo Stalino biustas. Tai jam ir "meldėsi" mitingo dalyviai. Jame atsidūriau tik todėl, kad varė, tai visai nepamenu, ką ten per tuos ruporus ir kas kalbėjo. O darbe su keliais bendraminčiais mes savaip "atšventėm" Stalino mirtį - išgėrėm butelį vyno. Dėl to paskui turėjom nemalonumų. Bet - nepartiniai, kaip nuo žąsų vanduo",- kvatojosi Antanas.

Beždžionių tilto tragedija

Tų pačių metų lapkritį Klaipėdą užgriuvo tragedija. Maždaug toje vietoje, kur dabar stovi "Meridianas", iš žemės išsirovė beždžionių tilto lynai, neatlaikę žmonių, besiskirstančių iš demonstracijos, vykusios dabartinėje Atgimimo aikštėje.

Tuomet nei laikraščiuose, nei per radiją nebuvo informacijos, kiek žuvusių ar sužeistų. Kiek šia tema esu kalbinusi senųjų klaipėdiečių, šie į tuos klausimus irgi negalėjo atsakyti. A. Povilaitis užsiminė per plauką išvengęs maudynių lediniame vandenyje.

"Kai išsirovė tilto lynai, aš jau buvau jį perėjęs ir to momento nemačiau. Tačiau netrukus pas mus visas šlapias atlėkė toks Gedas. Tai jis papasakojo, koks kilo chaosas ledinėje upėje, kaip žmonės kabinosi į kitus nelaimėlius - už rankų, už plaukų, už kojų, o šie purtėsi tų besikabinančiųjų. Žodžiu, vyko tikros kautynės dėl gyvenimo. Gedui pavyko išlipti į krantą. Ir jis skubėjo, kur arčiausia - pas mus. Gedas net nesusirgo, nes iš karto maktelėjo stiklinę degtinės, kurios kažkokiu stebuklu namuose turėjome", - pabrėžė p. Antanas.

Naudodamasi proga, prašyčiau atsiliepti kitus senuosius klaipėdiečius ar jų atžalas, galinčius ką nors atskleisti apie beždžionių tilto tragediją (tel. 8 612 24184, el. p. [email protected]).