Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (444)

Jau visiškai nebesitikėjau "atkapstyti" kurį nors iš Povilaičių, pokariu gyvenusių Tomo g. 10-ojo namo pirmajame aukšte, kai paskambino Antanas Povilaitis. Jis Klaipėdoje, tik kitoje gatvėje, tebegyvena ir šiandien.

Broliai Povilaičiai

Antanas, gimęs 1934 metais, buvo jauniausias tarp 12 Povilaičių vaikų. Užaugo dešimt - penki broliai ir penkios sesės. Antanas didžiuojasi, kad jo tėvas Pijus Povilaitis buvo savanoris. Užtat, kaip ir kiti savanoriai, buvo gavęs 12 hektarų žemės, ant kurios ir susirentė trobesius. Tačiau pokariu šeima jau nebeturėjo nieko, nes trobesius šiaudiniais stogais gal kas padegė, o gal ir patys nuo ko užsidegė.

Povilaičiukų likimai - tarsi pokarinės Lietuvos paveikslas. Brolis Vytautas susidėjo su partizanais. Antanui labai nepatiko, kai partizanai išžudė kolūkio pirmininku tapusio daugiavaikio kaimyno šeimą ir jį patį. Jam labai nepatiko ir tai, kad į jų kiemą dienomis įvirsdavo stribai, reikalaudami samagono ir lašinių, o naktimis to paties reikalauti užgriūdavo partizanai. Tad pasitaręs su broliu Kazimieru nusprendė važiuoti ieškoti ramesnio gyvenimo į Klaipėdą, apie kurią Marijampolėje sklido gandai kaip apie Eldoradą.

PIJUS. Šioje nuotraukoje - Antanas su tėvu Pijumi Povilaičiu, kuris, buvęs Lietuvos savanoris, tikriausiai net nesapnavo, kad užauginti penki sūnūs išsiskirstys pokario suirutės kryžkelėse. Kas pas partizanus, kas pas komunistus, o kas rinksis trečią kelią. Antano Povilaičio archyvo nuotr.

Nors Kazimieras jau buvo vedęs, žvalgybon į Klaipėdą išvažiavo be žmonos Janinos. Darbą broliai susirado greitai - duonos kepykloje. Čia Kazimieras mikliai įstojo į komjaunimą, vėliau - ir į partiją. Antanas, baigęs vakarinę 4-ąją vidurinę, stojo mokytis į Žemės ūkio technikumą. Mokėsi neilgai - vos pusantrų metų, nes iš čia išvijo dėl to, kad nestojo į komjaunimą.

Svajonė

Kazimieras duonos kepykloje dirbo šaltkalviu, o Antanas buvo priimtas kūriku. Bet labai greitai jį perkėlė sijoti miltų, o paskui "pakėlė" pareigas - dirbo tešlamaišiu. Nors nei "komsomolcas", nei komunistas, netrukus paskyrė ir tešlamaišių, o vėliau ir visos pamainos brigadininku.

"Oi, sunkus darbas buvo. Be poilsio dienų, nes duonos kepimas - nenutraukiamas procesas. Kartą, kai per spalio šventes be poilsio dirbau septynias paras, nudrožiau pas direktorių Zujevą su pareiškimu atleisti iš darbo. Kiek bandė prikalbėti tęsti dirbti, nesuskydau. Turėjau svajonę plaukti į jūrą", - pasakojo p. Antanas.

Tačiau jis neperėjo saugumo filtrų ir nusprendė stoti į Prekybos mokyklą mokytis kulinarijos.

Antanas sakė nuolat spaudęs kapeiką prie kapeikos, rublį prie rublio, nes turėjo didelę svajonę - į tėviškę parvažiuoti su "Volga". Vyresnės kartos žmonės puikiai žino, kaip buvo sunku sovietmečiu net zaparožietį nusipirkti. Parašęs pareiškimą profsąjungai metų metais turėdavai laukti eilėje paskyrai automobiliui gauti. O čia žmogus net volgos užsimanė... Jos, net toli gražu ne naujos, būdavo viršininkų privilegija.

VOLGA IR SODAS. Spaudęs kapeiką prie kapeikos, rublį prie rublio, suvalkietis Antanas Povilaitis tapo tikras sovietmečio "krezas" - su volga ir sodu. Antano Povilaičio archyvo nuotr.

Visgi sovietų užgrūdinti žmonės rasdavo kelius, kaip tas eiles paskyroms automobiliams per profsąjungas apeiti. Rado būdą ir Antanas.

"Tuomet dirbau "metalo standartuose". Pasiėmiau atostogas ir išvažiavau į Toljatį. Jame labai greitai susiradau žmogų, kurio vardu ir nusipirkau tą volgą. Bet ji - ne mano... Su tuo žmogum ir su volga parvažiavom į Lietuvą. Žinoma, radom ir būdą, kaip dokumentus sutvarkyti", - savo apsukrumą išpažino A. Povilaitis.

Tad kai 1976 m. atėjo dirbti į mėsos kombinatą, jis jau turėjo ir volgą, ir kolektyvinį sodą, ir netgi garažą.

Kepykla ir pokariu

Pasirodo, Tomo g. 10-ajame name sovietmečiu, kaip ir tarpukariu, buvo kepykla, priklausiusi besikuriančiam Duonos kombinatui.

Kai 1951 m. Kazimieras su Antanu atvyko į Klaipėdą ir gavo darbo duonos kepykloje prie Celiuliozės ir popieriaus kombonato (CBK), apgyvendinti buvo M. Melninkaitės (dabar - I. Kanto) gatvės namo palėpėje. Į ją ir atvažiavo Kazimiero žmona Janina jau su dviem sūneliais - Romu ir Algiu. Kai pastatė naują duonos kepyklą Sportininkų gatvės kvartale, kepyklėles, išsibarsčiusias po visą miestą, tarp jų ir Tomo g. 10-ajame name, ėmė uždarinėti. O buvusius cechus ėmė pritaikyti darbininkams gyventi. Taip Povilaičių šeima ir gavo butą tame name.

Ankstesnėje "Akvarelėje" buvo minėta, kad šalia dviejų Povilaičiams skirtų kambarėlių buvo užmūryta patalpa, kurioje kiurksojo neišardyta duonos kepimo krosnis.

"Ilgokai gyvenome susispaudę, kol Kazimieras savo viršininkams pakišo mintį, kaip galėtų bent kiek gyvenamąjį plotą praplėsti, tai yra išgriauti ir mūrą, ir "pečių",- pasakojo su brolio šeima iki 1961 m. Tomo g. 10-ajame name gyvenęs Antanas.

Kazimiero šeima dar buvo pagausėjusi dukrele Laimute, tad leidimas išgriauti užmūrytą patalpą buvo gautas. Sykiu buvo išardyta ir duonos kepimo krosnis. Užtat Povilaičiai pagaliau turėjo gana erdvią virtuvę, kurioje buvo ir krosnis su "rinkėmis".

Anonsas

Kai Kazimieras ir Janina Povilaičiai susilaukė dukrelės, krikštatėviu buvo pakviestas jos dėdė Antanas. Kokios būdavo krikštynos sovietmečiu? Kaip susiklostė Povilaičių vaikų, užaugusių Tomo g. 10-ajame name - Romo, Algio, Laimutės, - likimai? Apie visa tai - kitoje "Akvarelėje".