Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (443)

Povilaičiai, gyvenę šio namo pirmajame aukšte, taip ir neatsiliepė. Neatsiliepė ir jų atžalos. Bet apie šią šeimą vis dėlto pavyko šį tą sužinoti - apie juos papasakoti pasišovė Irena Beinartaitė-Gustaitienė, 1954-1956 m. gyvenusi pas Povilaičius "ant kambario".

Dviejuose kambariukuose - 9 žmonės

"Manau, kad Kazimierui Povilaičiui su žmona Janina tą butą buvo paskyrusi duonos kepykla, kurioje jie dirbo. Ten pat dirbo ir Kazimiero jaunesnis brolis Antanas, besiglaudęs prie brolio šeimos",- pasakojo I. Gustaitienė.

Matyt, kažkuriuo metu Povilaičių šeimynos galva Kazimieras iš duonos kepyklos buvo perėjęs dirbti į pieninę, nes kaimynas iš Tomo g. priešpriešinio namo Liudas Mileška pasakojo, kaip vos ne visos gatvės vaikai sutūpę prie to namo "bromos" laukdavo, kada Kazimieras sugrįš iš darbo.

"Jis ne tik savo vaikus, bet ir mus apdalindavo ledais. Ir mums būdavo tikra šventė", - prisiminė jis.

Kai Irena su mokslo drauge iš Pedagoginės mokyklos Ona Jablonskyte atsikraustė pas Povilaičius "ant kambario", pastogėje glaudėsi gausus Povilaitynas: jau minėti Kazimieras ir Antanas, Kazimiero žmona Janina, judviejų sūnūs Algis ir Romas, ką tik gimusi dukrytė Laimutė, taip pat Kazimiero ir Antano sesuo Nijolė Povilaitytė.

"Aš dabar galvoju - kaip mes ten ir sutilpdavome... Miegoti pasiskirstydavome taip: mažajame kambariuke į vieną lovą suguldavo Janina su dukryte, kitoje - mudvi su Onute. Kaip ten miegodavo visi likę Povilaičiai, jau ir nebežinau", - pasakojo p. Irena.

Pokarinėje Klaipėdoje labai daug kas priimdavo gyventi "kvartierantus" (nuo rusiško žodžio "kvartira" - butas). Mat lėšų gyventi visiems trūko. O priimtieji, apsilankius kokioms tarnyboms, buvo išmokyti sakyti, kad atvažiavo į svečius...

"Povilaičiai į Klaipėdą buvo atsikėlę nuo Suvalkijos. Nepaisant anekdotų apie suvalkiečių šykštumą, jie būdavo dosnūs - vaišindavo iš duonos kepyklos parsineštomis bandelėmis, o kai kepdavosi bulvinius blynus, kurie tiesiog maudydavosi aliejuje, taip pat pakviesdavo prie stalo. Su Onute labai stebėdavomės, kad riebius bulvinius blynus Povilaičiai užsikąsdavo... duona", - pasakojo Irena.

Ypatingas "pečius"

"Kvartierančių" ir šeimynykščių buitis buvo bendra - rytais išsirikiuodavo eilutė prie praustuvo. Lovos skalbinius Irena ir Onutė veždavosi į namus ištrinkti. J. Povilaitienė patalynės užvalkalus virindavo ant "pečiaus" su rinkėmis. Tuose pačiuose puoduose, kuriuose ir valgį gamindavo...

Devyniems žmonėms tikrai buvo ankšta dviejuose kambariukuose, tad studentės kartą išdrįso paklausti, kodėl jie neišgriauną užmūrytos sienos, už kurios buvo dar kažkokia patalpa.

"Taigi negalima, ten kažkoks ypatingas "pečius" yra", - paaiškino šeimynos galva Kazimieras.

Pasirodo, jog ir tais laikais buvo valdininkų, kurie žinodavo apie paveldo vertybes. Ten, užmūrytoje patalpoje, buvo saugoma duonos kepimo krosnis. Joje beveik šimtmetį kepėjų Dioringų dinastija klaipėdiečiams kepdavo duoną ir bandeles su šokoladais ir "konfitiūrais"... Kažin kur ji atsidūrė, kai buvo atkapstyta.

Anonsas

Kitoje "Akvarelių" dalyje - kaip klostėsi Povilaičiukų likimai.