Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (440)

Jie begyvena tik nedaugelio klaipėdiečių atmintyje, nes iškeliavę Anapilin. Ten pat yra pasišaukę ir savo įsūnį Vytautą. Bet kaimynų Čijunskių atžalos Vygandas ir Loreta su didele šiluma minėjo savo kaimynus, su kuriais viename name gyveno beveik 20 metų. Su ypatinga meile šią šeimą mini ir Algirdas Guzauskas, kuris Laurinavičių namuose būdavo dažnas svečias, nes namų šeimininkas, dirbęs ne tik Klaipėdos dramos teatre, Liaudies operoje, bet ir muzikos mokykloje, jį mokė groti trombonu.

Meilės istorija, sukrėtusi Kauną

V. Laurinavičius augo tarpukario Kauno inteligentų šeimoje. Ir pasirinko muzikanto kelią. Anksti pasimirus tėvui, sūnų ant kojų statė išmintingoji mama. Nuo vaikystės puikiai įvaldęs tromboną, voltorną, triūbą, tūbą, jis grojo Kauno muzikiniame teatre, "Metropolio" restorane, policijos orkestre.

Jau gyvendamas Klaipėdoje V. Laurinavičius nuolat prisimindavo 1933 metų pasiruošimą pasitikti legendinius lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną, perskridusius Atlantą. Jis buvo vienas tarp gal kelių šimtų muzikantų suvestinio orkestro, turėjusio trenkti dūdomis leidžiantis "Lituanica" lėktuvui. Taigi, tuometiniame Kaune V. Laurinavičius buvo gana žinomas visuomenei.

Taip jau likimas parėdė, kad jis susipažino su lenkaite Katerina, tarnavusia kažkokiame dvare guvernante. Mergina muzikantui taip krito į širdį, kad jis, nepaisydamas, jog ši susižadėjusi ir ruošėsi vestuvėms, atkakliai siekė merginos rankos ir širdies.

Matyt, įsiliepsnoję jausmai buvo abipusiai, nes Katerina neatsispyrė atakoms, ir vestuvėms ruošėsi jau ne su buvusiu sužadėtiniu, o su širdies išrinktuoju.

"Išduotas jaunuolis viešai ant kiekvieno kampo skelbė, kad per tas vestuves nudės ir Kateriną, ir Vaclovą. Vestuvių ceremonijos stebėti susirinko kone visas Kaunas, o ceremoniją nuo galimų išpuolių saugojo gal visi Kauno policininkai",- pasakojo A. Guzauskas, ilgai draugavęs su Laurinavičių šeima.

Bėgo nuo NKVD

V. Laurinavičių pažinojusieji teigė, kad jis buvęs didelis Lietuvos patriotas. Bet 1940 m., užėjus sovietams, kaip ir daugelis Lietuvos inteligentų, jis nesusigaudė, koks likimas lemtas Lietuvai. Ir netgi važiavo į Vilnių sveikinti Justo Paleckio, kai šis be jokių rinkimų buvo paskirtas LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku.

Beje, su J. Paleckiu gyvenimas muzikantą suvesdavo ir vėliau. Ir, kai po daugelio metų jie susitiko Klaipėdoje, pasak A. Guzausko, privačiame pokalbyje su V. Laurinavičiumi J. Paleckis apgailestavęs, kad ne apie tokią Lietuvą galvoję...

Gal akys atsivėrė dar 1941 m. birželyje, kai Sibiro link pajudėjo gyvuliniai vagonai su pačiais iškiliausiais Kauno inteligentais? Tuomet V. Laurinavičius jau buvo pasiryžęs rezistencinei kovai, palaikė ryšius su bendraminčiais. Kai sovietai Lietuvą okupavo antrąjį kartą, NKVD labai greitai muzikantą griebė už čiuprynos.

"Jis yra pasakojęs, kaip buvo kankinamas, kaip lupinėjo nagus bandydami išgauti bendraminčių vardus ir pavardes", - iš draugystės su muzikos mokytoju atminimo skrynelės prisiminimus traukė A. Guzauskas.

Kadangi V. Laurinavičius susilaukė Juozo Karoso kvietimo dirbti Klaipėdos muzikos mokykloje, jis nedvejodamas pakėlė sparnus, įsivaizduodamas, kad uostamiestyje pasislėpsiąs ir nuo NKVD. Galbūt bent dalimi jo viltys pasiteisino.

Išskirtinis namų svetingumas

Laurinavičių namai Didžiojoje Vandens gatvėje labai greitai tapo svetingumo oaze, kurioje puikiai jautėsi ir jo moksleiviai, ir miesto medikai, ir Klaipėdos dramos teatro artistai, neišskiriant ir teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus.

"Labai dažnai nutikdavo, kad artistai, atėję pas Laurinavičių spektaklių muzikos reikalais, sutartis "nuplaudavo" viena kita taurele. Ir kartais antrame aukšte prasidėjęs balius nusikeldavo į pirmąjį aukštą, pas mus. Mudu su Loreta su didele pagarba stebėdavome aktorių Vytautą Kanclerį, kerėjusį tiek scenoje, tiek gyvenime", - pasakojo V. Čijunskas.

Ne tik jis, bet ir A. Guzauskas pabrėžė, kaip puikiai stalo serviravimo subtilumus išmanė Katerina. Nors pokariu netenka kalbėti apie stalo servetėlių pasirinkimą, beje, jų ir visai nebuvo, pas Laurinavičius visada stalas būdavo paserviruotas be priekaištų.

DEMONSTRACIJA. Vaclovas ir Katerina Laurinavičiai, pasak juos pažinojusiųjų, į jokias sovietines demonstracijas su plazdančiomis raudonomis vėliavomis ir kaklaraiščiais neidavo. Tačiau mokyklas lankantiems moksleiviams jose dalyvauti buvo privalu, jei nenorėjo susilaukti nemalonumų... Tokiose demonstracijose žygiuodavo ir augančioji Didžiosios Vandens gatvės karta.

Kai kai kurių klaipėdiečių stalus pokariu tekdavo matyti padengtus laikraščiais, Laurinavičių stalas daug kam atrodydavo tarsi iš pasakos atplaukęs. Nes jų ir indai, servizai su raitytomis rankenėlėmis buvo išskirtiniai - paauksuoti, sidabro peiliai, šakutės. Tuos indus V. Laurinavičius galėjo būti paveldėjęs iš tėvų, o gal Katerina iš besitraukiančių į Vakarus dvarininkų dovanų gavo.

"Kai aplinkui klestėjo daugiausiai iš kaimų atsivežtas gyvenimo būdas su vištomis ir kiaulėmis, Laurinavičių poniškumas tikrai darė įspūdį", - pasakojo V. Čijunskas.

Kai Laurinavičiai išsikraustė į Žvejų gatvę, šių dviejų šeimų bendravimas nenutrūko - jie bičiuliavosi ir toliau tol, kol ankstyva Laurinavičių - ir vieno, ir kito - mirtis išskyrė. Pirmoji 1973 m. Anapilin iškeliavo Katerina, įkandin jos po trejų metų - ir Vaclovas.

Anonsas

Kitą savaitę - apie Laurinavičių įsūnio Vytauto tragediją, kuri galbūt ir paankstino įtėvių kelionę į dausas.