Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (437)

XVIII-XIX amžiuje šiame name buvo mėsos verslo klaipėdiečių buveinė, o ilgiausiai čia nuo užsibuvo dešras gaminusi Šoirichų dinastija, kuri, kaip ir visi Mėmelio gyventojai, atgalios parriedant frontui, pasitraukė į Vokietiją.

Apie namą pokariu

Baigęs gimnaziją ir kooperatinę mokyklą, Juozas Čijunskis nuo Plungės į Klaipėdą atvažiavo dar nesibaigus II pasauliniam karui. Sovietinė armija į uostamiestį įžengė 1945 m. sausio 28 d., o jis uostamiestyje atsidūrė jau vasario viduryje.

VAIZDAS PRO LANGĄ. Taip atrodė dabartinis Didžiosios Vandens g. skverelis maždaug 1957-1958 m. Griuvėsius vokiečių karo belaisviai jau buvo nurausę. Belaisviai pastatė ir tą stalininės architektūros namą, kurio dalis boluoja nuotraukos kairėje.

Viskas klostėsi labai sparčiai. Netrukus J. Čijunskis gavo darbo Klaipėdos apskrities maisto paruošų kontoroje. Nors buvo nepartinis, tačiau paskirtas kontoros direktoriumi. Tų pačių metų pabaigoje, per Kalėdas, gruodžio 25-ąją, jis susituokė su panele Laima nuo Panevėžio. Ją iš šio miesto komandiravo į Klaipėdą dirbti pašte.

"Taip mama 60 metų ir dirbo buhaltere ryšių kontorose - baigiant "Telekomu", - šiandien pasakoja Čijunskių sūnus Vygandas Čijunskas, gimęs ir augęs Didžiojoje Vandens gatvėje. Nesistebėkit tėvo ir sūnaus pavardžių galūnių skirtumais - pokariu nelabai raštingi įvairių kontorų darbuotojai yra pridirbę didesnių pavardžių ir vardų neatitikimų "liapsusų"...

1947 m. J. Čijunskis - jau Vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkas. Negausūs kooperatyvai, skirtingai nei kolūkiai ar tarybiniai ūkiai, tuomet klestėjo. Tad Čijunskiai didelių nepriteklių nepatirdavo. Kol...

Be darbo - dėl... vestuvinio žiedo

Dabar gali tik paaikčioti, kokių draudimų sovietmečiu susilaukdavo smetoninėje Lietuvoje augę ir brendę žmonės. J. Čijunskis, susituokęs per Kalėdas, žinoma, mūvėjo vestuvinį žiedą. Rusų tautybės bendradarbiai jam ne kartą sakė jį nusimauti, nes susilauksiąs nemalonumų. Tačiau žiedą slėpti jam atrodė šventvagiška. Ir žaibas trenkė iš dangaus - iš darbo jis buvo atleistas priežastį suformulavus maždaug taip: prisirišęs prie buržuazinės simbolikos ir atributikos.

ŠIENAS. Nors inteligentiška Čijunskių šeima gyvulių neaugino, tačiau gretimų namų gyventojai, prisistatę lentinių tvartelių, penėdavo kiaules, kai kurie įsigudrindavo ir karves miesto centre laikyti. Iš gimtinių atsivežę ar miesto pievose prisipjovę žolės, kaimynai gyvuliams turėdavo šieno. Jau nieko bendra nei su žeme, nei su kaimu nebeturintiems mažiesiems klaipėdiečiams šienas būdavo egzotika, o jų tėvams - nostalgija. Šioje nuotraukoje Vygandas ir Loreta su mama ir teta ant šieno jų namo kiemelyje.

Buvo 1952-ieji, kai dar visu tempu tebevyko stalininės represijos. Ir, tarkim, jeigu koks enkavėdistas būtų nusižiūrėjęs Čijunskių butą, dėl to vestuvinio žiedo šeimos galva galėjo būti išbildintas ne tik iš darbo, bet išvežtas ir į "kurortus" Sibire...

Tačiau vilko bilietas J. Čijunskiui didelės traumos nepadarė. Būdamas raštingas, jis buvo reikalingas ir statybų "biznyje". Taigi, įsidarbino statybos valdyboje, vėliau virtusioje Statybos trestu.

Taigi, kai Čijunskiams gimė dukrelė Loreta, didelių problemų, kokiu vežimėliu vėžinti, kuo aprengti ir apauti, nekilo. Įdomiausia tai, kad Loreta gimė ne gimdymo namuose, kurių, beje, dar ir nebuvo, o Didžiosios Vandens g. 14-ajame name.

Gimdymai namuose

Raudonojo Kryžiaus ligoninė po karo savo darbą atnaujino 1945 m. kovą. Čia, žinoma, atveždavo ir gimdančias moteris. Bet... lovų tik 50, o pagalbos reikalingų, tarp jų ir gimdyvių, - kur kas daugiau. Tad kai Loretos Čijunskytės-Simanynienės paklausiau, kaip nutiko, kad jos mama gimdė namuose, o ji įvardino ją priėmusią akušerę Eleną Grudzinskienę, viskas stojosi į savo vietas.

EGLĖ. Pasitinkant 1953-iuosius pokarinėje Klaipėdoje pirmąkart buvo papuošta miesto eglė, kuri, kaip ir dabar, buvo įkurdinta priešais Dramos teatrą. Čijunskiai nepraleido progos įamžinti savo vaikus prie tos eglės.

E. Grudzinskienė ne tik Klaipėdoje, bet ir toli už jos ribų buvo pagarsėjusi dar tarpukariu. Gimdyvės net iš Šiaulių verždavosi gimdyti Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Mat Lietuvoje sklandžiusi nuomonė, kad mylėtis privalu Šiauliuose, tuoktis - Kaune, o gimdyti - Klaipėdoje. Tai rodė aukštą Klaipėdos ginekologų ir akušerių kvalifikacijos vertinimą.

LAIPTELIAI. Šiandien Čijunskių atžalos Vygandas ir Loreta džiaugiasi, kad namo laipteliai išsaugoti tokie patys, kaip ir jų vaikystėje.

Po karo sumaišties ir klajonių E. Grudzinskienė grįžo į Klaipėdą. Ir visi žinojo - jeigu gimdymą priims būtent ji, problemų nei mama, nei gimęs kūdikis tikrai neturės. Kai į pasaulį parėjo Loreta, dar nebuvo nusistovėjusi gimdymo tvarka - tiktai ligoninėje, ir, matyt, dar buvo galima individualiai tartis. Ir namuose, įprastoje aplinkoje, atžalų susilaukė ne viena pokarinės Klaipėdos šeima.

PIRMAGIMIS. Laima Čijunskienė su pirmagimiu Vygandu Didžiosios Vandens gatvės 14-ojo namo kieme.

ANONSAS

Kitą antradienį - kaip Čijunskių namai tapo iš Sibiro grįžtančių tremtinių prieglauda, apie šeimos kaimynus - Laurinavičius, auginusius įsūnį Vytautą, o šiems išsikrausčius į Žvejų gatvę, vietoje jų tik keleriems metams čia apsigyvenusią paslaptingą žydų tautybės Aizenbergų šeimą, auginusią du sūnus - Momą ir Motią.