Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (432)

2016-03-15 17:32

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Pakalnės gatvės 4-ajame name, kurio septyniuose butuose pokariu buvo įsikūrusios šeimos, o pirmajame aukšte - saldainių fabriko administracija. Bene ilgiausiai šiame name gyveno Paulavičių šeima ir jos atžalos.

Savireguliacija

Kazimiera Paulavičiūtė-Munčienė prisipažįsta jaučianti didelę nostalgiją tam namui.

"Labai draugiškai jame gyvenome. Kai įsisiautėdavo kaimynas Nikolajus Vaniušinas, jo žmoną slėpdavome pas mus. Ir visi kaimynai sukildavo prieš jo terorą, protindami: "Kolka, ką darai?" Pavykdavo sutramdyti. Kai mano tėvas pradėdavo groti akordeonu ir kai ypač atsidėdavo savo repertuarui, žiūrėk, kaimynai jau ir rėkia: "Kazimir, končai svoji melodiji" (Kazimierai, baik savas melodijas). Ir tėvas paklusdavo kaimynų reikalavimams. Baba Tania su Valerka, teta Lena su trimis dukromis ir bekoju vyru, Baltuoniai, Rimkai, Povilaičiai ir Paulavičiai - štai viso namo gyventojų "bukietas", - pasakojo ponia Kazimiera.

Su šampanais, mišrainėmis pasitikti Naujųjų dažniausiai visi susirinkdavo pas "Briedžio" kombinate dirbusius Veroniką ir Juozą Povilaičius. Bet kuriuo paros metu kaimynai bėgdavo pas kaimynus tai druskos, tai duonos, tai morkų ar bulvių pritrūkę. Apie apskritą parą dirbančias parduotuves nei svajonių, nei sapnų dar nebuvo. Žinoma, kaimynus sutelkdavo ir laidotuvės.

LAISVALAIKIS. Jaunoji pokario klaipėdiečių karta nedaug turėdavo pramogų. Užtat su tėvais ir be tėvų daug būdavo gryname ore. Turgaus gatvės kvartalo, neišskiriant ir Pakalnės gatvės, vaikai pramogaudavo arba ant Jono kalnelio, arba Šv. Jono bažnyčios griuvėsiuose. Ant kalnelio žaisdavo slėpynių, griuvėsiuose - "namus", kuriuose įsirengdavo "kambarius", migdydavo lėles ir virdavo "pietus". Šioje nuotraukoje Ona Paulavičienė, išsivedusi dukras Eugeniją ir Kazimierą pasivaikščioti ant Jono kalnelio.

Kūrė laidotuvių tradicijas

Kada nors kas nors iš istorikų imsis laidotuvių tradicijų sovietmečiu temos. Bažnytinės tradicijos iš viešojo gyvenimo buvo išguitos. Ir iš visos Lietuvos kaimų bei miestelių suvažiavę pokarinėn Klaipėdon žmonės kūrė savąsias.

Kadangi ritualinių paslaugų namų pokariu nebuvo nė kvapo (pirmieji gedulo namai mieste buvo pastatyti prie Joniškės kapinių), velioniai buvo šarvojami namuose. Namo, kur vykdavo atsisveikinimas, laiptinė buto link būdavo nuklojama eglių šakelėmis, kurios tarsi vaikų žaidimų strėlytės atvesdavo prie reikalingų durų.

Puikiai veikdavo "stebėjimo kameros": mirusiojo kaimynai ar jų vaikai akylai stebėdavo, kas kokį vainiką ar gėlių krepšelį atnešė, verkė ar ne. Ypač "stebėjimo kameros" suaktyvėdavo tuomet, kai išsirikiuodavo velionį išlydinčiųjų vorelės: kiek vainikų, kiek palydinčiųjų? Pagal tai būdavo sprendžiama apie laidotuvių lygį.

Dalyvauti kaimyno laidotuvėse būdavo nerašyta namo gyventojų taisyklė ir priedermė. Tai dabar daugiaaukštyje ar daugiabutyje pasimirus žmogui niekas net ir nepastebi, jog prarado kaimyną, su kuriuo dažnai net nesisveikindavo... Pokariu bendrystė buvo glaudi. Dabar velionius klaipėdiškius į Lėbartų kapines lydi automobilių kortežai. Pokarinėje Klaipėdoje išsirikiavusi procesija eidavo paskui sunkvežimį, nuleistais bortais, pėsti iš pradžių iki kapinių Liepų gatvėje, o vėliau - ir iki naujųjų Joniškės gatvės kapinių.

Laidotuvės neapsieidavo be dūdų orkestro. Tiesa, pasitaikydavo ir "tyliųjų" laidotuvių. Tuomet buvo smerkiami velionio artimieji, pašykštėję "kapitalo" orkestrui samdyti. Laidotuvių procesijos būdavo savotiška pokarinių vaikų atrakcija: kiemuose nutrūkdavo žaidimai, vaikai įsiliedavo į palydas. Prie kapo duobės dažnas ir ašarą nubraukdavo, nors velionio ir nepažinojo, bet puikiai išmanė tai, kad reikia gedėti. Parėję namo tėvams raportuodavo, kas pasimirė ir kokio lygio buvusios tos laidotuvės.

Į kapą - su vado portretu

Nepaisant ateizmo diegimo, dažna šeima, pasimirus artimajam, kviesdavosi "giedorkas" giedoti Kalnus budynėse. Rasdavosi ir drąsių šeimų, kurios su maldomis išlydėdavo ir laidodavo artimuosius. Neteko girdėti, kad dėl to būtų turėję nemalonumų. Tačiau "tarnybos", be abejonės, varneles pasidėdavo - maža, kada prireiks... Pavyzdžiui, per stojamuosius į universitetą ar institutą...

Mirusieji kitakalbiai labai dažnai būdavo laidojami su sovietine atributika - penkiakampėmis žvaigždėmis ir netgi Lenino ir Stalino, kol pastarasis nebuvo nuvainikuotas, portretais. Laidotuvių procesijoms praeinant pro namus, klaipėdiečiai, išsikišę pro langus, labai greit susiorientuodavo, kas laidojamas, pagal uždarą arba atvirą karstą.

Taigi, kai pasimirė N. Vaniušino žmona, vainikams, gėlėms dėjosi visas namas. Kaimynų priedermė buvo ir palydėti velionę į amžinojo poilsio vietą.