Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (430)

Šiandien Kazimiera Paulavičiūtė-Munčienė migruoja tarp Lietuvos ir Vokietijos: "Niekad nemaniau, kad senatvėje šitaip nutiks. Bet sūnums nenoriu sėdėti ant sprando, tad Vokietijoje prižiūriu labai mielą senutę, beartėjančią prie šimtmečio. Ji ir pypkę parūko, ir penkis gramus įkala. Ne niurzglė, puikiai sutariame", - sakė ji. Bet apie Paulavičių ir kitas šeimas, iki 1985 metų gyvenusias Pakalnės g. 4-ajame name, kiek vėliau. Pasidairykime, kas šiame name vyko XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje.

Po didžiojo gaisro

Klaipėda iki 1854-ųjų didžiojo gaisro daugiausiai buvo pristatyta medinių namų, geriausiu atveju - fachverko statinių, kurie taip pat nebuvo atsparūs gaisrams. Po to gaisro, nusiaubusio didžiąją miesto dalį, buvo išleisti įstatymai, draudžiantys medinius statinius. O ir mūriniams buvo keliami dideli reikalavimai, pradedant metaliniais lietvamzdžiais, baigiant vandens atsargomis gaisro atveju.

Po 1854 m. gaisro miestelėnų pastangomis 1856-1858 m. buvo atstatoma ir Šv. Jono bažnyčia, o drauge buvo pastatytas ir Pakalnės gatvės 4-asis namas. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, o pokariu net susprogdinta. Bažnyčios griuvėsiai daugelį metų buvo Turgaus gatvės kvartalo vaikų žaidimų vieta. Šalia griuvėsių buvo sumūrytas primityvus miesto tualetas.

ŠIANDIENA. Tuo pačiu rakursu, kaip tarpukario nuotraukoje, Pakalnės g. 4-asis namas nufotografuotas šiandien.

Kai griuvėsiai buvo nurausti, buvusios bažnyčios vietoje buvo pastatytas "televizorius" (stiklinis paviljonas), į kurį susikraustė remontuojamos universalinės parduotuvės gėrybės ir pardavėjos. Kai universalinė parduotuvė persikėlė atgal į jau sudarkytos architektūros statinį P. Cvirkos ir Pergalės gatvių (dabar - Turgaus ir Tiltų gatvės) sankirtoje, tame stikliniame paviljone dar keliolika metų buvo pardavinėjami baldai.

Skirtingai nuo bažnyčios, Pakalnės g. 4-ajam namui likimas buvo palankesnis. Jo ir išvaizda iki šių dienų beveik nepakitusi.

Taigi, šis namas, pagal tarpukario numeraciją - Turgaus g. 26-asis, buvo statytas jau po didžiojo gaisro. Ir jis iki pat 1944 m. priklausė Šv. Jono bažnyčios evangelikų liuteronų bendruomenei. 1858-1898 m. adresų knygose namas nurodomas kaip klebono gyvenamoji vieta. Čia yra buvusi ir klebonija. Įvairiais laikotarpiais čia gyvendavo pastoriai su šeimomis, bažnyčios patarnautojai.

Tarpukariu šioje bažnyčioje kunigavo Klaipėdos krašto generaliniai superintendentai F. Gregoras bei jį vėliau pakeitęs O. Obereigneris, pronacistine veikla pagarsėjęs T. Sasas, dvasininkai E. Kiorneris, E. Ribaitis, O. Leitneris, E. Riedeselis, A. Blasneris. Parapija priskaičiavo apie 17 000 narių.

IŠ VISŲ PUSIŲ. Taip namas šiandien atrodo nuo Jono kalnelio ir iš šono. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Išskirtiniai buvo 1931-ieji, kai šiame name gyvenusiomis nurodomos moterys lietuviškomis pavardėmis - mašinininkė Zofija Danielienė, tarnaitė Marija Genutis, biuro darbininkė Marija Simonas, tikriausiai trumpinys nuo Simonaitytės. Nurodomas ir čia gyvenęs fotokorespondentas egzotiška latviškai itališka pavarde Rainis Forentine. Visi jie susiję su tarnyste Šv. Jono bažnyčios parapijai.

Bendruomenės veikla staigiai nutrūko 1944 m. rudenį. Apie paskutiniąsias pamaldas yra pasakojęs Šv. Jono bažnyčios kunigas O. Obereigneris: "Neužmirštamas mūsų paskutinysis sekmadienis Klaipėdoje - 1944 m. spalio 8 d. Vyrų mieste nedaug bebuvo likę, moterų - vos viena kita, netrūko tik įvairių kariuomenės rūšių dalinių. Kaimiškųjų parapijų kolegos su savo parapijiečiais jau buvo pasitraukę. <…>

Paskutiniosios pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su šventa vakariene. Buvau įsitikinęs, kad šiandien arba rytoj prie vartų stovįs priešas kils į paskutinįjį miesto šturmą. Kai viskas buvo jau paruošta išvykimui, tie, kurie dar galėjo varpų kvietimą išgirsti ir tarnyba leido, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. Dar niekad su tokiu meldimu, su tokiu širdingu tikėjimu nebuvo giedota "Didžiausiojoj bėdoj šaukiuosi Tavęsp, o Viešpatie, išgirsk mano maldą", kaip tą kartą. <…>

Kad netaptume priešo lėktuvų antskrydžio taikiniu, išplaukti turėjome tik pradėjus temti. Niekas mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus dar ilgai lydėjo."

Taigi beveik šimtmetį Pakalnės g. 4-asis namas buvo susijęs su Šv. Jono bažnyčia. Ir tik ją sugriovus "giminystė" su bažnyčia nutrūko. Pokariu šiame name apsigyveno lietuvių ir rusų šeimos, kurių bent vienas narys dirbo saldainių fabrike.

Taip čia 1948 m. buvo apgyvendinta ir našlė Ona su dviem dukrelėmis iš Zarasų rajono Antazavės, darbo ir duonos atvykusi Klaipėdon.

Prašymas

Koks virė gyvenimas šiame name, apgaubtame iš saldaininės sklindančių aromatų, ir kas jame gyveno ar dirbo tarpukariu, dairysimės toliau. O dabar prašome atsiliepti (tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected]) klaipėdiečius, šio namo butuose gyvenusius po II pasaulinio karo.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.