Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (425)

Jam buvo paskirta šio namo palėpė, kitaip tariant - mansarda. Restauruotų, rekonstruotų senamiesčio namų palėpes ar pusrūsius skirti dailininkų dirbtuvėms buvo sumanęs Vykdomasis komitetas, kuriam vadovavo Alfonsas Žalys. Tų tradicijų laikytis nusprendė ir naujoji, sąjūdinė, miesto valdžia.

Dizainerio ir modeliuotojos šeima

Romukas su pasauliu pažindintis pradėjo 1954 m. proletariato kvartale - Alyvų gatvėje. Kai susitikom, jis ruošėsi parodai ir pirmiausiai parodė šventai saugomą tėvo, krosnių mūrytojo, gulsčiuką, o paskui ir krosnių plyteles, ant kurių jis kūrė savo menus.

KLASIOKAI. 4-ojoje vidurinėje Romas Klimavičius, būsimas aktorius Kęstutis Žilinskas, būsimas "Nerijos" ansamblio narys Antanas Čapas (diriguoja) mokėsi vienoje klasėje.

"Mano tėtis buvo dizaineris, nes mūrydavo gražias ir stilingas krosnis. O mama buvo rūbų modeliuotoja, nes moterims pasiūdavo tokias suknias, kad su jos sukurtais, o gal kur nusižiūrėtais modeliais ir šiandien galėtų dabintis save stilingosioms priskiriančios ponios ir panelės", - lyg rimtai, lyg ir pokštaudamas pareiškė p. Romas.

Jis pradėjo mokytis "turginukų" mokykloje - 4-ojoje vidurinėje. Tačiau atsidarius 10-ajai buvo perkeltas ten. Šioje vidurinėje mokykloje baigęs 8 klases jaunuolis pakėlė sparnus į Telšių taikomosios dailės technikumą. O iš jo tiesiu taikymu - į Dailės institutą Vilniuje. Šiandien jis didžiuojasi: "Buvau priimtas iš karto."

PAMOKŲ RUOŠA. Kol mokėsi vidurinėje, R. Klimavičius buvo paklusnus vaikas ir niekas negalėjo net įtarti, kad ateityje dėl ko nors maištautų, o tuo labiau kad taptų bohemuojančių Klaipėdos menininkų dalimi.

Žinia, sovietmečiu Dailės institutas (dabar - akademija) buvo išskirtinė mokslo įstaiga, nes į ją verždavosi Vilniaus ir Kauno menininkų dinastijų vaikai. Ne visuomet ir jie prasiskindavo čia kelią. O atvykėliai iš provincijos ar proletarinės Klaipėdos per egzaminus turėdavo trigubai stengtis, kad įrodytų savo gabumus.

Pirmasis kostiumas

Bebaigiant Dailės institutą atvažiavo "pirklys" iš Alytaus partijos komiteto. Iš išleidžiamo dailininkų kurso jis nusižiūrėjo tris "dailiokus", tarp kurių buvo ir Romas. Sekretorius suviliojo perspektyva Alytaus rajono Daugų miestelyje kurti dailės mokyklą.

KADRAI. Štai kokie kadrai (Romas - kairėje) lankė 10-ąją vidurinę mokyklą.

"Mane paskyrė tos mokyklos direktoriumi. Mokyklos kūrimo pradžiai grynaisiais įteikė tūkstantį rublių, prisakydamas, kad pirkčiau, ko reikia. Tai buvo milžiniški pinigai. Bet iš jų pirmiausiai nusipirkau... kostiumą. O paskui jau rūpinausi grafikos reikmenimis - oforto spausdinimo mašina, krosnimis keramikai, molbertais ir dažais tapybai. Ir labai didžiavausi, kai respublikinėje dailės mokyklų apžiūroje mums buvo skirta trečioji vieta po Vilniaus Čiurlionio su daugiametėmis tradicijomis bei Druskininkų. Bet netrukus tą sekretorių iškėlė dirbti į Vilnių ir niekam neberūpėjo toji Daugų dailės mokykla. O kai neberūpėjo, žinoma, ji pradėjo nykti ir pamažu "trupėti", - pasakojo Romas.

Už rankos pas Žalį

Klaipėda po keliolikos metų, prabėgusių Telšiuose, Vilniuje ir Dauguose, Romui jau atrodė lyg ir svetima. Tačiau joje sėkmingai dirbo Dailės instituto bičiuliai skulptoriai Justas Mickevičius, Regimantas Midvikis.

"Jie atrodė kaip gelbėjimosi ratai. Manęs išklausęs Regimantas čiupo mane už rankos ir nusivedė pas Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Pokalbis su juo buvo neilgas. Po kelių mėnesių aš jau per Dailininkų sąjungą, kurios Klaipėdos skyriui vadovavo skulptorė Violeta Skirgailaitė, gavau butą Vyturio gatvėje. Ir, žinoma, privalėjau įrodyti, kad dailininkų "patronas" ne veltui manimi patikėjo", - sakė R. Klimavičius.

Pirmasis jo darbas Klaipėdoje buvo keturių su puse metro drobė, kurioje - žiedas ir vaikiškos pėdutės.

Stalinas - katinas

Klaipėdoje įsikūrusių ir dirbančių dailininkų "žemė maitintoja" buvo Dailės kombinatas, per kurį eidavo visi užsakymai įvairių uostamiesčio įstaigų, organizacijų interjerams ir eksterjerams. Dailininkai, žinoma, būdavo įpainiojami ir į ideologinius tinklus. To neišvengė ir R. Klimavičius.

APRANGA. Sovietmečiu tautinė apranga buvo kur kas dažnesnė nei dabar. Romo Klimavičiaus klasė 4-ojoje vidurinėje mokykloje.

"Kažkurioms spalio revoliucijos metinėms reikėjo pritapyti, pripaišyti Marksų, Engelsų, Leninų ir Stalinų. Taip išėjo, kad visi dailininkai jau buvo pasiskirstę, kurį kuris paišys. O man liko Stalinas. Nebepamenu jau detalių, bet mano paišytą Staliną atmetė meno taryba ir didelė drobė liko mano dirbtuvėje. Vėliau tą Staliną "suavangardinau" - jis tapo panašus į katiną, dar pritapiau spąstų. Va, kaip gimsta avangardiniai menai", - pasišaipė dailininkas ir didžiavosi, kad jį nusipirko Lietuvos televizijos režisierė.

Kai R. Klimavičius rengė parodą Vilniuje, toji režisierė kelis kartus buvo užsukusi vaišinti šampanais ir išsakyti savo džiaugsmą dėl pasirinkimo. Pasak jos, kas tik ateina į jos namus, be galo pasidžiaugia tuo Stalinu-katinu.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".