Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (423)

Visi, kam yra tekę gyventi bendrabučiuose, puikiai žino, kas tai yra. Mano kartos žmonės dažniausiai tos "saldybės" paragaudavo studijuodami, kai tekdavo ir po 12 žmonių viename kambaryje glaustis. Ir niekas pagal psichologinius tipažus neatrinkdavo - sumeta krūvon, ir gyvenk, kaip išmanai.

Dabartinė karta bendrabučiuose į "kolchozus" jau nekemšama - gyvena po du, tris. Jaunam specialistui gydytojui J. Sąlygai bendrabutyje prie "Vėtrungės" buvo skirtas vienas kambariukas. O, kai sukūrė šeimą, Veterinarijos gatvės medikų bendrabutyje paskyrė taip pat vieną kambarį, bet su virtuve.

Šitame bendrabutyje ir gyveno, kai susilaukė sūnelio Jokūbo. Čia ir sužinojo, kad paskirtas butas Tomo gatvėje.

Tikrasis židinys

Tik patyręs bendrabutinio gyvenimo ypatumus žmogus iš tiesų gali įvertinti būstą, kuriame pats sau yra šeimininkas - be jokių komendantų įsakymų ir "bendrapiliečių" gyvenimo būdo keistenybių.

"Kai atsikraustėme, laimingi buvom neapsakomai. Įkurtuvės nebuvo triukšmingos. Dalyvavo mano tėveliai, iš Gargždų atvažiavo Jolantos mama. Jos tėtis jau buvo ligotas. Buvo ir keli kolegos. Tiesiog kartu pasidžiaugėme buto aukštomis lubomis, "dislokacija" senamiestyje. Ir prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje. Viskas patiko, tenkino, tik automobilių keliamas triukšmas išbalansuodavo. Bet... tokia gyvenimo Klaipėdos senamiestyje kaina", - šiandien pripažįsta jau buvęs Tomo gatvės gyventojas.

O tuomet būtent čia ir įsiplieskė tas jaukusis namų židinys. Regis, į jį daug pliauskų įmetė čia gimusi dukrytė Jonė. Dėl vardo jai parinkimo abejonių nekilo, nes: "Aš - Jonas, mano tėvas Jonas, dėdė iš mamos pusės - Jonas. Labai norėjosi Jonų ratą praplėsti. Mano idėjai pritarė ir Jolanta, ir Jokūbas", - sakė ligoninės vadovas.

Taigi, Tomo gatvėje radosi naujoji gyventoja Jonė. Tomo g. 20-asis namas Sąlygų šeimai buvo ir liko labai brangus, nes būtent čia "susicementavo" jų darni šeima.

Kūčios, Kalėdos...

Pasak etnologo Liberto Klimkos, Kūčių nakties tradiciją turi vos dvi tautos pasaulyje - lietuviai ir lenkai. Tačiau jis teigia, kad lietuviai šio fakto neįvertina, nes paprasčiausiai to nežino. Mes galvojame, kad visas pasaulis švenčia Kūčias, nors iš tikrųjų katalikiškas pasaulis nesureikšmina Kūčių vakarienės.

Šiaip ar taip, 50 metų galioję draudimai švęsti Kūčias ir Kalėdas neišrovė tradicijų ir papročių. Net pačių aukščiausių rangų sovietiniai nomenklatūrininkai savo močiučių, senelių ir tėvų paraginti sėsdavo prie 12 patiekalų nukrauto Kūčių stalo, neretas ir "plotkelės" - kalėdaičio - atsilaužti nedrįsdavo atsisakyti. Bet tai - tarp kitko.

Įvairiose lietuvių šeimose Kūčių vakarienės patiekalai labai skirtingi. Žinoma, tą įvairovę padiktavo ir atsiradę produktai, visai nebūdingi lietuvių stalui. Bet labiausiai įtakos turėjo Lietuvos regionai, iš kurių esame kilę. Kiekviena lietuvė, su meile besiruošianti Kūčioms, būtinai turi savo patiekalų "vinį", kurios taip laukia šeimynykščiai.

Kai J. Sąlygos pasiteiravome, kaip atrodo jų šeimos Kūčių stalas, pirmiausiai jis įvardijo "miešimą". Kadangi tokį pavadinimą girdėjau pirmą kartą, puoliau visagaliame internete ieškoti, koks tai valgis, ir aptikau tokį aprašymą: vandenį užvirinti, į jį suberti cukrų, gerai išmaišyti ir atvėsinti. Į stalą miešimą patiekti ąsotyje, valgyti su kūčia, virtais kviečiais, tirštu spanguolių kisieliumi, skryliais.

Kadangi J. Sąlygos tėvas buvo eigulys, iš Padubysių miškų į uostamiesčio Tomo gatvę parkeliavo ir dar vienas Kūčių patiekalas - džiovintų baravykų sriuba.

"Aš Kūčių stalo neįsivaizduoju be raudono "vinigreto", kurį užsispyrę kalbininkai liepia vadinti mišraine", - sakė jis.

Sąlygų bute prie Kūčių stalo paprastai sėsdavo Jolantos ir Jono tėvukai, žinoma, vaikai ir jiedu.

"Kompanija visai nemaža. Kalėdiniai pietūs būdavo be žąsų, be kalakutų, nes jų masiškai dar neaugino. Pats geidžiamiausias Kalėdų patiekalas - mėsos vyniotinis, kurio receptą Jolanta paveldėjo savo šeimoje. Jis visada pūpso ir ant dabartinių Kalėdų stalo", - Kūčių ir Kalėdų patiekalus vardino J. Sąlyga.

...ir Naujieji

"Tomo gatvėje Naujųjų sutiktuvės būdavo įspūdingos. Gyvenome centre, netoli Teatro aikštės, kurioje Naujieji būdavo sutinkami triukšmingai - petardos, fejerverkai, daug žmonių. Sutikti Naujųjų prie eglės suvažiuodavo vos ne pusė miesto. Žinoma, ten liedavosi ir daug alkoholio... Nors būdavome bute, bet visą Naujųjų naktį jausdavomės kaip scenoje Anikės aikštėje. Bet mums buvo gera. Paskaičiavau - septynerius Naujuosius esame sutikę su draugais ar vieni Tomo gatvėje", - šiandien pasakoja Jonas, dabar su šeima gyvenantis atokioje nuo centro vietovėje.

JONĖ IR JOKŪBAS. Gyvendami Tomo gatvės 20-ajame name Jonė ir Jokūbas Sąlygiukai pradėjo lankyti mokyklas. Šita nuotrauka daryta rugsėjo 1-ąją būtent prie šio namo.

Paklaustas, ar ryždavosi eiti prie miesto eglės, jis atsakė: "Du kartus buvome nuėję, bet vaikai išsigąsdavo šaudymų, ir visi parbėgdavome namo. Daugiau jau ir nebeidavome."

O Naujųjų sutiktuvių ritualas Sąlygų šeimoje buvo labai paprastas.

"Turgus buvo čia pat - pirkdavome vištą. Kol Jolanta ją ilgai kepdavo, mudu su sūnumi eidavome į tuometinėje Petro Cvirkos gatvėje buvusias vaisių ir daržovių, duonos, pieno parduotuves pirkti produktų. Tas parduotuves mes labai mėgome", - sakė medikas.

Bet kuris Klaipėdos senamiesčio buvęs ar užsilikęs jame gyventojas patvirtintų tą patį. Ir būtinai dar užsimintų apie "Juodojo erelio" vaistinę, kurios taip pat nebėra. Globalėja pasaulis, globalėja ir mūsų gyvenimai, kuriuose mažytes, jaukias parduotuvėles pakeitė milžiniški prekybos centrai ir vaistinių tinklai. Vaistinėse farmacininkės jau nebežino visos šeimos bėdų, o kasininkės prekybos centruose - ką žmogus mėgsta ir ko pageidautų.

Joninės

Aiškinti netenka, kad Joninės šioje šeimoje užima ypatingą vietą su visais tos šventės atributais, pradedant ąžuolo lapų vainikais ant galvos. O čia pat - Jono kalnelis, ant kurio suplūsta miestelėnai. Ne tik Jonai, Janinos ir Jonės.

KALNELIS. Jonui ir Jonei Jono kalnelis yra šventas ir per Jonines, ir kasdienybėje.

Skirtingai nuo daugelio laukiančių, kas ir kaip palinksmins, J. Sąlyga ima akordeoną į rankas ir pagal besiklostančias galimybes pats įsilieja į aktyviai besireiškiančiųjų gretas. O vienais metais ant Jono kalnelio dainuoti klaipėdiečiams atvažiavo garsioji Veronika Povilionienė.

"Idėja sudainuoti su ja kilo kažkaip spontaniškai. Sulindę kažkur į krūmus parepetavome ir kartu sudainavome mano sukurtą dainą "Ant Jono kalnelio". Man tas prisilietimas prie Veronikos talento įspūdį paliko gilų. Apgailestauju, kad lietuvių liaudies dainas šiandien jau pakeitė karaokės arba populiaraus "popso" niūniavimas, nes internetinė karta žodžių jau nebeįsimena, tuo labiau lietuviškų liaudies dainų, kurios tokios gražios ir prasmingos", - teigė J. Sąlyga.

Anonsas

Atsisveikinę su Sąlygų šeima, kitą antradienį pasibelsime į dar vieno Tomo gatvės 20-ojo namo gyventojo - dailininko Romo Klimavičiaus - buto duris. Pasibelsime ne perkeltine, o tiesiogine prasme, nes jis čia tebegyvena ir šiandien. Tai labai retas atvejis, kai "Akvarelių" senųjų namų gyventojai nėra pakeitę būsto...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".