Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (415)

Ką atrasime čia? Visų pirma į gyvenimą po šio namo stogu pažvelkime jų anūkės Daivos Grigaitės-Nakrošienės, šiandieninės Ievos Simonaitytės bibliotekos Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus vedėjos, daugiametės Nacionalinės Europos skautų prezidentės, "Vilties bėgimo" savanorės ir savanorių vadovės, akimis.

Uždaras kiemas ir vandens statinės

Daivos tėveliai - Adolfas ir Gražina Grigai susipažino dirbdami 7-ojoje laivų remonto įmonėje. Netruko ir šeimą sukurti.

VESTUVĖS. Daivos seneliai Povilas ir Juzefa Grigai tuokėsi tarpukario Klaipėdos katalikų bažnyčioje toje pačioje J. Zauerveino gatvėje. Tos bažnyčios vietoje dabar stovi stalininės epochos architektūros daugiabutis.

"Tėvai po senelių buto pastoge turėjo kambarėlį, virtuvėlę ir didelį gėrį - verandą. Tai pro tą verandą, o sykiu atskirą nuo senelių įėjimą vaikystėje išdardėdavau tiesiai į uždarą kiemelį. O jame būdavo daug vaikų, kurie prisigalvodavo įvairiausių žaidimų. Vienas jų buvo akmenukų mėtymas į vandens sklidinas statines", - prisiminė Daiva.

Kodėl tos statinės, dubenys po lietvamzdžiais stovėdavo beveik kiekviename Klaipėdos namo kieme? Nors tuomet skaitiklių vandeniui nebuvo, tačiau žmonės su juo apsieidavo taupiai. Lietaus vanduo būdavo naudojamas daržams laistyti, o kas neturėjo daržų - kambariniams augalams pagirdyti.

Nežinau, kiek čia teisybės, bet žmonės buvo įsitikinę, kad lietaus vandeniu augalai ir patręšiami. O ir buvo manoma, kad debesų dovana labai sveika trinkti galvas, ypač pasodrinant žibalu. Žinoma, dabar daug kam toks "receptas" gali atrodyti tikras barbariškumas, tačiau tai buvo faktas. Ir mergaičių, kurių mamytės pasirūpindavo tuo žibalu savo dukterų galvoms trinkti, plaukai būdavo vešlūs, blizgantys. Žibalas turėjo ir dar vieną savybę - naikinti utėles. Pokarinei kartai šie gyviai būdavo labai pažįstami... Ir mokyklose medicinos sesuo gal kartą per trimestrą moksleivių galveles tikrindavo žarstydama plaukus. Bet tai tarp kitko.

Tai štai, Daivos bendraamžiai į tas vandens sklidinas statines mėtydavo akmenėlius ir džiaugdavosi nuo jų sklindančiais ratilais. O kartą Daivutė akmenukų neturėjo. Parbėgusi namo stvėrė tėvo renkamą ženkliukų kolekciją ir juos po vieną "bačkon" sumėtė džiaugdamasi ne tik jų skleidžiamais ratilais, bet ir pačių ženkliukų tarsi žvejybinių blizgių mirgėjimu vandenyje.

DANĖS KRANTINĖJE. Daiva Grigaitė prieš fotoaparatą labai dažnai sutrikdavo.

Žinoma, kai tėtis grįžo iš darbo ir aptiko išardytą ženklų kolekciją, mylima dukrelė diržo bausmės neišvengė.

Tvarkdarė

J. Zauerveino g. 5-ajame name, kaip ir daugelyje kitų namų, nei vonių, nei dušų nebuvo. Žmonės maudydavosi dažniausiai cinko, vėliau atsiradusiose ir aliuminio "vanose". Buvo ir tokių klaipėdiečių, kurie turėjo varinius dubenis. Dažniausiai tai būdavo per karą evakuotų į Vokietiją vokiečių klaipėdiečių palikimas.

Taigi, ir Grigai turėjo didelę "vaną", kurioje maudydavosi. Kartą Daivutė, su niekuo nepasitarusi ir neatsiklaususi, nusprendė gerą darbą padaryti - tame dubenyje išplauti ir tėvų, ir senelių, ir savo žieminius batus. Grigų šeimos gyvenimas buvo paralyžiuotas, nes ryte niekas negalėjo eiti į darbą - tvarkdarės Daivutės išplauti batai tebebuvo šlaputėliai.

Krikštynos

Kai Grigai susiruošė krikštyti Daivutę, jos mama Gražina jau buvo baigusi mokslus ir dirbo profesinėje technikos mokykloje. Visiems žinoma, kad pedagogai, partiniai ar nepartiniai, negalėdavo eiti į bažnyčią. Grigai rado išeitį - nutarė kunigą pasikviesti į namus. Taip buvo išvengta nereikalingų baimės emocijų. O vaikas pakrikštytas.

D. Grigaitė-Nakrošienė nelabai žino, iš kur senelių namuose buvo atsiradęs senovinis laikrodis, mušantis valandas.

"Tas laikrodis labai žadindavo fantaziją, prisikurdavau visokiausių istorijų. Ir labai dažnai jas kaip tikrą tiesą pasakodavau kiemo draugams. Ir dabar to laikrodžio menami dūžiai dažnai prišaukia vaikystės kiemo vaizdinius. Žmogus niekada negali numanyti, kas vaikystėje jausta ir patirta turės įtakos asmenybei susiformuoti", - filosofiškai teigė ponia Daiva.

Tabu

Jau ankstesnėje "Akvarelėje" buvo užsiminta, kad tiek Prano, tiek Povilo Grigų šeimos savo reikmėms raugdavo alų.

"Aš niekaip nesuprasdavau, kodėl senelis tam tikrais periodais drausdavo lakstyti, tuo labiau parsivesti draugų, darinėti duris ir panašiai. Jis sakydavo "Tss, jis bręsta." Tik ūgtelėjusi supratau, kodėl buvau tramdoma - užraugtam alui reikėdavo ramybės", - pasakojo senųjų Grigų anūkė. Tas jos pasakojimas labai priminė "Žaldokynę" ir ant pečiaus kojas ištiesusį Žaldoką...

Ir dar vienas tabu anūkei egzistavo Grigų namuose: kai senelis Povilas klausydavosi radijo. Žinoma, tai buvo "Amerikos balso" stotis.

"Senelis, prieš uždarydamas duris į kambarėlį, kuriame buvo radijo imtuvas, griežtokai perspėdavo slenksčio neperžengti. Paklusdavau, nors taip smalsu buvo girdėti, ko ten senelis taip įdėmiai klauso", - sakė D. Grigaitė-Nakrošienė.

O kodėl P. Grigui buvo svarbūs tie "Amerikos balso" pranešimai - kitoje "Akvarelėje".

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".