Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (410)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien iš ramios Butkų Juzės gatvelės kulniuosime uosto link - į Plačiąją, dabar Jurgio Zauerveino gatvę. Ir praversime duris į 5-ojo namo butus, kuriuose pokariu gyveno kelios Grigų šeimos. O vienas iš jų - Pranas Grigas - ir jo žmona plikbajoraitė Onutė Bartkevičiūtė šioje gatvėje gyveno ir prieškariu. P. Grigas buvo karo laivo "Prezidentas Smetona" artileristas, o jo žmona tarnavo žydų šeimoje.

"Kai tėtis iškeliavo Anapilin, jo archyvuose radau 27 gražuolių nuotraukas, kurių kitoje pusėje buvo dedikacijos - "Mielajam Pranui". Vadinasi, tėvelis, Klaipėdos uosto krovikas, Darbininkų seimelio (profsąjungų atitikmuo) aktyvistas, o vėliau muitininkas ir karinio laivo "Prezidentas Smetona" artileristas jaunystėje turėjo "paklausą", - faktus iš prisiminimų skrynelės ir tvarkingai dokumentuotų fotoalbumų traukė artileristo ir plikbajoraitės duktė Aldona Grigaitė-Muchina, daugelį metų dirbusi Klaipėdos vaikų darželiuose.

Su ja, beveik 80-mete, kulniavome prie jos vaikystės namo J. Zauerveino gatvėje. Ta pačia proga pažymėsiu, kaip reikia skubėti kalbinti tokius žmones kaip ponia Aldona. Juk jiems išeinant, ko, žinoma, nelinkiu, iškeliauja kelios Klaipėdos miesto egzistencijos epochos. O mes dažnai, aplenkdami kokį senyvą žmogų gatvėje, net neįtariame prasilenkiantys su miesto legendų dalimi.

Bet su Grigų šeimos labai įdomia man pasirodžiusia istorija susipažinsime kiek vėliau. Kol kas pasidairykime prieškariniame Plačiosios gatvės namelyje, kuris beveik išlaikęs savo architektūrinius kontūrus, nors Aldona aiškino, kiek ir kas čia pasikeitę.

NAMUKAI. Tokiuose šiandieninės J. Zauerveino gatvės namukuose, kaip šiame atviruke pirmas iš kairės, įsikurdavo parduotuvėlės, užeigėlės, o mansardose gyvendavo jų savininkai arba kartais tai būdavo nuomojamos patalpos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų nuotr.

Pavadinimo metamorfozės

Surinkti istorinius krislus, kaip jau įprasta, mums padėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Dabartinė J. Zauerveino gatvė, buvusi Plačioji (Breitestrasse), suplanuota XIX a. pirmoje pusėje. Tai viena seniausių Vitės priemiesčio gatvių, dar vadinta ir Aukštąja (Hohestrasse) arba Aukštąja Vitės gatve. Kai 1856 m. prie miesto buvo prijungtas priemiestis, gatvė pervardinta, nes Aukštoji gatvė jau egzistavo senamiestyje, todėl ji "perkrikštyta" Plačiąja (Breitestrasse).

Tarpukario Lietuvoje gatvei suteiktas J. Zauerveino vardas. Tačiau vokiškuose šaltiniuose buvo vartojamas ir senasis Breitestrasse pavadinimas, 1939 m. įsigalėjęs įstatymiškai. Nuo 1945 m. tai - vėl Plačioji gatvė. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gatvei iš naujo suteiktas J. Zauerveino vardas.

Gatvė buvo svarbi

Šalia šios gatvės veikė, kaip šiandien vadintume, traukos centrai: kiek piečiau, senamiesčio link, XVIII amžiaus pabaigoje buvo įsikūrusi katalikų bažnyčia. Ne, ne dabartinė Kristaus Karaliaus. Vietoje tos subombarduotos katalikų bažnyčios šiandien stūkso stalininės architektūros daugiabutis.

Šalia J. Zauerveino gatvės buvo ir priemiesčio kapinės. Dabar buvusi jų teritorija vadinama Ferdinando skveru. O štai gatvės pabaigoje, dabartinio stadiono link, kelių gatvių sankryžoje veikė priemiesčio turgus, vadinamas Ilguoju (Lange Markt).

Kadangi gatvė buvo gana svarbi, joje pozicijas užsiėmė daugiausiai prekybininkai, amatininkai, veikė užeigos, kepyklos. XIX a. antroje - XX a. pirmoje pusėje čia veikė ypač daug parduotuvių, tarp kurių itin populiarios buvo vadinamųjų kolonijinių prekių. Į jas šeimininkų užsakymu pirkliai iš Azijos, Indijos atgabendavo prieskonių, datulių, pačių įvairiausių delikatesų, nematytų, neregėtų ir neragautų alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų. Pastarųjų buvo atgabenama ir iš Rusijos kartu su užkanda - raudonaisiais bei juodaisiais ikrais. Tad kolonijinių prekių parduotuvėse žmonės labai mėgdavo lankytis.

Ėjo iš rankų į rankas

Tokia parduotuvėlė prieškariu buvo įsikūrusi ir J. Zauerveino g. 5-ajame name. Šalia jos buvo ir užeiga. Pasak A. Grigaitės, pokariu kieme kažką rausdami atrado užkastus tos užeigėlės indus. Šis palyginti nedidelis namukas statytas greičiausiai XIX a. pirmoje pusėje. 1858 m. jis priklausė pirkliui L. Gronwald. Čia veikė C. F. Gronwald prekybinė firma, gyveno keletas nuomininkų. 1866 m. sklypą paveldėjo našlė A. Gronwald.

1898 m. sklypo savininku tapo Grübenau, apie jį nieko nepavyko aptikti, atrodo, kad Klaipėdoje jis tuo metu negyveno. 1909 m. sklypą įsigijo pirklys Robertas Ulrichas, prekiavęs kolonijinių šalių kava, arbata, prieskoniais, delikatesais. Taip pat turėjo užeigą (Schankgeschaft). Tokio pobūdžio užeigas dabar vadiname barais.

Namo savininkai po R. Ulricho tęsė tą pačią veiklą. Mat dažniausiai, perpirkdami statinius, kartu nupirkdavo ir verslo įdirbį. 1915-1931 m. šio namo savininkas - pirklys Otto Krieg. 1935-1942 m. sklypas priklausė prekybininko Alfredo Demenaičio šeimai.

Papildomu pajamų šaltiniu jiems buvo kelių gyvenamųjų kambarių nuoma. Keliuose nedideliuose butukuose gyveno įvairiems socialiniams sluoksniams priklausę gyventojai. Tačiau dažniausiai tokio tipo namukuose vystę verslus savininkai gyvendavo patys. Ir apgyvendindavo greta parduotuvėse ar užeigose jiems dirbusį personalą. Viskas kompaktiška, viskas po ranka. Ir netenka stebėtis, kad darbdavių ir samdinių santykiai būdavę tarsi darnioje šeimoje.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.