Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (405)

Jų istorija tipiška klaipėdietiška: panelė Rūta nuo Skuodo į Klaipėdą atvažiavo mokytis Medicinos mokykloje, o Jurgį nuo Lazdijų viliojo jūrų toliai. Susipažino gyvendami "ant buto" ir 1956 m. susituokė. O kai Dievulis Brazaičiams pasiuntė dukrelę Jūratę, o po kelerių metų - ir Dalytę, tai ir kambariuką Butkų Juzės 3-iajame name 1960 m. gavo.

Tėvų pareigos

Brazaičių dukros augo, kaip dabar sakytume, laisvu grafiku. Mama dienomis, naktimis buvo pražuvusi ligoninėje, o tėvas didžiąją gyvenimo dalį - jūrose. Kai kažkurį laiką J. Brazaitis bandė adaptuotis krante ir įsidarbino gaisrinėje, vis tiek namai labai dažnai likdavo be vyriškos rankos. Bet šeima abiejų tėvų pastangomis nebuvo paskydusi.

"Gerai pamenu apvalų medinį stalą su keturiomis kėdėmis aplink jį. Ir visada ant stalo gulėdavo šviežias miesto laikraštis. Neretai pavykdavo prie to stalo susėsti kartu, bet tekdavo valgyti ir atskirai. Labiausiai pamenu burokėlių sriubą, kotletus su bulvėmis. Šiltą maistą su sese grįžusios iš mokyklos rasdavome tarp pagalvių arba virš krosnies. Tuo, žinoma, pasirūpindavo mama, ligoninėje dirbusi trim pamainomis", - pasakojo Dalia Brazaitytė-Venclovienė.

Nepaisydama nuovargio ar darbinės nemigo nakties, R. Brazaitienė šeimą palepindavo ir skanėstais.

SESUTĖS. Kaip ir kiti Geležinkelio stoties rajono vaikai Dalia (kairėje) ir Jūratė Brazaitytės lankė Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą.

"Ji mėgdavo kepti sausainius su mėlynių uogiene. Ir virdavo tokį skanų džiovintų obuolių kompotą", - ir dabar p. Dalia sakė jaučianti to kompoto skonį.

"Boninė"

Vaikai, augę šeimose, kuriose jūrininkų nebūdavo, labai pavydėjo tiems, kurių tėvai buvo kapitonai, o ir žemesnių rangų jūreiviai parveždavo kramtomosios gumos (jos pavydėjo ypač), spalvotų pieštukų ar kokių saldainių labai gražiuose popierėliuose. Šitų lauktuvių Jūratei ir Daliai tėtis, grįžęs iš reiso žvejybiniu laivu, taip pat įteikdavo. Tačiau mergaitės ypač laukdavo vizitų į "boninę". Tai buvo užsienietiškų prekių parduotuvė, kurioje valiutą atstodavo čekių knygelės. Vienoje - 10 bonų. Tais čekiais jūrininkams būdavo išmokama atlyginimo dalis už papildomus darbus laive - triumo valymą, krovinio tvirtinimą ir pan.

Už tuos popieriukus boninėje buvo galima nusipirkti užsieniuose pagamintų batų, siūtų suknelių ir sijonų, ir netgi moterų svajonę - kailinius. Ne SSRS grubiai pasiūtus, o kažkur - galbūt net Paryžiuje ar Milane - sumodeliuotus. "Boninėje" pirkta apranga apsirėdžiusios jūreivių žmonos labai skirdavosi pilkokos Klaipėdos minios fone. Kas likdavo jūrininkai dažniausiai toje pačioje "boninėje" išleisdavo viskio buteliui ar "Marlboro" cigarečių pakeliui ar didžiausiai to meto svajonei - "Panasonic" televizoriui. Valstybei toks biznis būdavo labai pelningas: Japonijoje pigiai pripirkus televizorių, radijo centrų, elektrinių virdulių ir kitokių importinių prekių, "boninėje" parduodavo keleriopai brangiau.

Beje, į šią parduotuvę patekti galėjai tik su jūrininko pažymėjimu. Jūreivių žmonos irgi turėjo pažymėjimus. Tačiau kaip ir daug kur sovietmečiu, taip ir į "boninę" prasmukdavo ir be pažymėjimų, sargybiniui rublį kitą įspraudę į delną. Braudavosi tie, kurie už rublius iš jūreivių būdavo nusipirkę čekių knygelių. Su viena knygele, už kurią mokėdavo 100 rublių, jau galėjai nusipirkti džinsus, už supirktas aštuonias čekių knygeles - gerą televizorių.

Pajutę nejūrininkų invaziją į boninę tikrieji jūrų artojai piktindavosi, nes grįžę iš reisų ir susitaupę tų čekių knygelių kartais aptikdavo tik tuščias "boninės" lentynas. Tiesa, importinių gėrimų, cigarečių atsargos ten niekada neišsekdavo.

Brazaičių pirkiniai "boninėje" būdavo palyginti kuklūs: skarelės, palaidinukės, megztukai, kartais "mandresnės" nei čionykštės importinės striukes.

Tik vieną kartą su bičiuliu jūreiviu toje "boninėje" esu buvusi ir aš - svaigo galva nuo prekių grožybės ir jų geidulio. Tačiau kainos, mano akimis, buvo fantastiškos. O jūrininkai "bonų" gaudavo nedaug. Kas norėdavo įpirkti kailinius savo žmonai ar draugei, turėdavo tas "bonas" taupyti metų metais.

Į vonią - pagal grafiką

"Boninė" buvo sovietinė egzotika ir sąlyginės gerovės simbolis. O kasdienybė - pilka ir sunki.

"Gyvenome Butkų Juzės gatvės namo antrajame aukšte. Be mūsų čia buvo dar keturios šeimos, užimančios po vieną kambarį. Virtuvė, vonia ir tualetas buvo bendri. Vonioje buvo ir tualetas. Dažniausiai savaitgaliais, o prieš kokias šventes ir savaitės viduryje būdavo pakuriama krosnelė. Tuomet visos šeimos pagal sudarytą tvarkaraštį eidavo maudytis",- pasakojo D. Brazaitytė-Venclovienė.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

ANONSAS

Kaip šiame name apsigyveno Jono Šliūpo - pirmojo Palangos burmistro, gydytojo, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaro, aušrininko - šeimos tarnaitė Jevgenija Miniailo? Prašytume atsiliepti ir kitus šiame name gyvenusius žmones ar jų palikuonis. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].