Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (396)

Kol Vilčinskų vaikai gyveno po S. Nėries 14-ojo namo pastoge, Stanislovas su Domicėle turėjo vienintelį tikslą - išgyventi. Ir vis dar baiminosi tremties. Netgi tuomet, kai jau išvežtieji giminės pamažu pradėjo grįžti - kas iš Kazachstano, kas iš Pečiorsko, kas iš Krasnojarsko.

"Mūsų namai tapo tarsi laikina grįžtančiųjų prieglauda. Kažkaip atsirasdavo vietos visiems", - sakė anksčiausiai iš tėvų susisukto ankšto lizdo Klaipėdoje išskridusi Elena Vilčinskaitė-Žukienė.

Ir iš Rezgių kaimo žmonės atvažiuodavo apsižiūrėti uostamiestyje, nes kolūkiuose beveik už dyką ar grūdų maišelį dirbti tarsi traktoriams, kurių tada stigo, nebeturėjo jėgų. Stanislovas su Domicėle nė vienam nakvynės guolio neatsakydavo. Bet, pasak Elenos, kalbų apie politiką tėvai nepradėdavo, į diskusijas nesileisdavo.

"Mūsų namo moterys dažnai nutūpdavo kiemo suolelį. Mama ant jo niekada nesėdėdavo. Visada turėdavo rūpestį, kaip papildomą rublį ar kapeiką mūsų labui uždirbti. Tėvas irgi buvo darbštuolis, kuris stverdavosi visokių darbų, jei tik kas pasiūlydavo talkininkauti", - sakė Elena.

Tėvų darbštumą patvirtino ir Vilčinskų sūnūs Kazimieras su Bronislovu. Skirtingai nuo kai kurių išbuožintųjų, Vilčinskai amerikonų pareinant nelaukė, radijui, o vėliau ir televizoriui atsiradus, Kremliaus propagandai špygų nekaišiojo. Yra kaip yra... Atgimimo bangų jie nebesulaukė - pasimirė pamečiui 1975-1976 m. Bute liko jaunylis sūnus Bronislovas, netrukus čia kartu apsigyveno sesers Elenos duktė Elona su savo išrinktuoju Vytautu.

Elona Vilniaus universitete baigė ekonomiką, Vytautas - teisę. Bestudijuodami jie jau buvo susituokę. Kai buvo paskirti dirbti Klaipėdoje, reikėjo kažkur gyventi. Tad Jurkevičiai ir apsigyveno Elonos "tėvonijoje" - S. Nėries g. 14-ajame name.

Gyvenimo zigzagai

Keliaujant vyriausiojo Vilčinskų sūnaus Kazimiero gyvenimo takais pirmiausiai iškilo prieš akis pokarinių Jūreivystės mokyklos kursantų plejada, iš kurių, laikui bėgant, išaugo garsiausių Lietuvos kapitonų karta. O Kazimierui svajonės apie jūrą liko tik miražas nuo kranto, nes Vilčinskai bijojo savo vaikus leisti mokytis, kad "neapsišviestų", jog buvo pasmerkti tremtin. Taigi, ir Kazimieras, kaip ir jo jaunesnysis brolis Bronislovas, statybos valdyboje, kur dirbo tėvas, "kirto" elektrikų specialybės paslaptis. Bronislovas valdyboje prigijo, o Kazimieras patraukė į "Gulbės" tekstilės fabriką, iš kurio buvo komandiruotas armijon. Kazachstanas, Ventspilis, Ryga, kurioje baigė tarnybą tapęs zenitininku.

Kadaise puoselėta svajonė apie jūras, marias beveik ėmė pildytis - įsidarbino "Baltijos" laivų statykloje.

"Dirbau laivų elektros, navigacijos prietaisų montuotoju. Man visai neblogai sekėsi. Vis norėdavo paskirti brigadininku, ragino stoti į partiją, bet visai netroškau "karjeros". Man visai patiko ir darbas, ir, palyginus tiems laikams, neblogas uždarbis. Bet labai vargindavo komandiruotės į karinius uostus, kuriuose reikėdavo darbuotis kariniuose laivuose, dažnai ne specialistų, o politrukų vadovaujamam. Dar tos priesaikos neskleisti karinių paslapčių... Juk kartais pasitarti dėl kokios įrangos reikėdavo, o negali. Politrukas, žinoma, tuose dalykuose - menkas patarėjas. Sukdavausi savo galva", - prisiminė K. Vilčinskas.

O tuose uostuose trauka jūrai vis stiprėjo. Kai garsaus kapitono Viliaus Pakalniškio brolis Algis, dirbęs sausųjų elementų gamykloje "Syrius" (vėliau "Sirijus") pamojo ranka pereiti dirbti tenai, Kazimieras neilgai dvejojo. O pagrindinis masalas buvo jachta, kurią ši gamykla įsigijo.

"Prieš armiją jau buvau kiek buriavęs M klasės šverbotu su broliais Viluckiais. Net Lietuvos čempionais buvom tapę. Tačiau grįžęs iš armijos 1957 metais jų jau neberadau. Kaip ir daugelis Klaipėdos krašto gyventojų ar memelenderių, jie buvo išvažiavę gyventi į Vokietiją. Algio Pakalniškio kvietimas į "Syrių" man buvo didelis šansas vėl buriuoti", - nostalgiškai atsidusdamas kalbėjo p. Kazys.

Ir pradėjo jis derinti darbą su burėmis. Buriavo Baltijos regatose Rygoje, Taline. Tarp "Drakonų" klasės burlaivių įgulų pasiekdavo 9-11 vietas.

"Turėjome visas galimybes išsiveržti ir į lyderius, bet neturėjome sintetinių burių", - apgailestavo Kazys, pažymėjęs, kad tomis svajonių burėmis būdavo aprūpinamos tik olimpinių vilčių komandos.

Tokiose ir panašiose varžybose buriuodavo trise.

"Du nariai būdavo nuolatiniai, o trečias - tas, kuris laisvas nuo darbo. Mano visos atostogos būdavo skirtos buriavimui", - pažymėjo Kazys, savaitgalius paskirdavęs krapštymuisi burlaivyje, nes darbščių jo rankų jachtai labai reikėjo.

Buriavo ir brolis

Buriavimo bacilą buvo pasigavęs ir Vilčinskų jaunėlis Broniukas. Kai grįžo iš armijos, jis irgi įsidarbino "Syriuje" ir tapo trečiuoju "Syriaus" jachtos įgulos nariu.

Į Statybos trestą jis buvo perėjęs darbuotis vėlgi dėl jachtos "Asta".

"Per tą buriavimą ir žmonos nesusiradau. Mano draugėms, kurių, žinoma, turėjau, gyvenimas po burėmis netiko", - nei džiaugdamasis, nei liūdėdamas prasitarė Bronislovas, dabar gyvenantis Rumpiškės gatvėje.

O tėvonijoje S. Nėries 14-ojo namo bute dabar gyvena penktosios kartos Vilčinskų atžalos - Jurkevičių duktė Birutė su jau sava šeima ir vaikais.

Anonsas

Ateinantį antradienį pasibelsime į Povilo ir Domicėlės Greičiūnų buto duris. Šioje šeimoje augo būsimasis Klaipėdos garbės pilietis Valentinas Greičiūnas.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus žmones ar jų palikuonis, gyvenusius S. Nėries g. 10-16 namuose. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".