Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (395)

Ši ūkininkų šeima iš Raseinių apylinkių į Klaipėdą atbėgo gelbėdamasi nuo tremties.

Kaip krūvon susiėjo

Vilčinskų dukteriai Elenai gelbstintis nuo stribų svarbiausiai buvo dienoraštis ir nuotraukos, kurias pasičiupusi ji su broliu Kaziu, aplenkdami karinių mašinų ir kareivių sankaupas, pėdino Ariogalos link pas dėdę Joną. Vėliau Elena persikraustė pas giminaičius į Raseinius, nes reikėjo lankyti mokyklą. Tačiau joje buvo "kirvis" matematikas, kuris Eleną būtų užkapojęs, jei ši nebūtų sugalvojusi bėgti pas tėvą į Klaipėdą. Tad ėmė taip ir padarė.

"Nedideliame bendrabučio kambaryje tėvas gyveno su trim darbo draugais - jaunais vairuotojais. Panelė ir keturi vyrai... Bet pokariu žmonės buvo labai draugiški, suprantantys situaciją. Tie vairuotojai tėvui netgi patarė ir visą šeimą atsivežti - gal duos butą... Jie, važiavę į komandiruotę pro Raseinius, į tą nedidelį kambarėlį patys ir mamą, ir mano broliuką Bronių atvežė. Mama pradėjo virti, kepti visiems kambario gyventojams. Netrukus vairuotojų pranašystė išsipildė - mūsų šeimai paskyrė kambarį Salomėjos Nėries gatvės 14 name. Jo butai daugiausiai buvo po du kambarius, tai čia ir gyvendavo po dvi šeimas "ant bendros virtuvės". Tuomet, atvažiavo ir, glaudęsis pas senelius Kaziukas. Po kelerių metų slėpynių pas gimines, pas gerus žmones, o perspėtiems apie stribų atakas - ir miškuose, kartais - ir pas partizanus, vėl buvome drauge", - pasakojo p. Elena.

Išdrįso mokytis

Vilčinskai labai svajojo vaikus į mokslus leisti, bet gyvenimui apvirtus aukštyn kojomis svajonės žlugo kartu su prarastu ūkiu. Nuo persekiojimų parbėgę į Klaipėdą, Domicėlė ir Stanislovas Vilčinskai buvo tiek įsibaiminę, kad apie sūnų mokslus net pagalvoti bijojo: įstos kur ir išryškės - "buožiukai". Tai toje pat statybos valdyboje, kurioje dirbo tėvas, jie mokėsi elektrikų darbo. Na, o Elena 1952 m. vis dėlto ryžosi stoti į Mokytojų institutą.

Po kokių dviejų mėnesių ji buvo iškviesta pas instituto "partorgą" ir jis pradėjo tardyti, kodėl ji stodama nuslėpė esanti ūkininkų duktė. Pasak Elenos, ji raitėsi tarsi ungurys, tad galiausiai net buvo pagirta už... atvirumą.

"Man atrodo, kad tik to "partorgo" dėka iš instituto nebuvau pašalinta", - šiandien vertina E. Vilčinskaitė-Žukienė.

Dabar ji abejoja, kaip būtų pasielgusi, jei ją būtų kvietę stoti į komjaunimą.

"Visko gali būti - per daug tikriausiai nebūčiau spardžiusis ženkliuką prisikabinti", - šiandien svarsto Elena, kurios tada niekas nei vertė, nei kvietė taip pasielgti.

Tačiau, kai mergina susidraugavo su vienu instituto komjaunuoliu, jų draugystė kryžių uždėjo "komsorgas", vaikiną perspėjęs, kad Elena - buožpalaikė, tad nėr čia ko su ja prasidėti, kai tokių gražuolių komjaunuolių aktyvisčių aplinkui pilna.

Ragino į partiją

Baigusią Mokytojų institutą merginą paskyrė dirbti į visišką užkampį - Vadaktus Šeduvos apylinkėse.

"Institute įgijau lietuvių kalbos ir literatūros žinių, o atsidūriau lenkiškai kalbančiame kaime, į kurį nuo Šiaulių kažkas vežimu pavėžėjo, bet didžiąją kelio dalį kulniavau pėsčia. Apsigyvenau pas tik lenkiškai kalbančius šeimininkus. Man ten labai sunku buvo. Ir be galo ilgėjausi Klaipėdos, namų, šeimos. O parvažiuoti pas saviškius nors trumpam - vėlgi labai sudėtinga: arkliai iš žmonių atimti, kolchozas ką su jais veikti turėjo, tad ne mokytojoms vežioti skirti. Pėsčiai keliasdešimt kilometrų kulniuoti per purvynus iki Šiaulių - irgi ne išeitis. Bet mano tremtis į Vadaktus turėjo ir teigiamą pusę - vietoje manęs Klaipėdoje, Salomėjos Nėries gatvės namo vieno kambario bute apsigyveno pusseserė Gražina, kurios tėvai buvo ištremti į Kazachstaną. O ji tos tremties stebuklingai išvengė", - prisiminė p. Elena.

Laimei, kažkam kankynė buvo ir Gargžduose. Tačiau norint pabėgti iš Gargždų mokyklos vietoje savęs reikėjo rekomenduoti žmogų. Juo tapo Elena, Gargžduose pasijutusi tarsi rojuje, nes ir sutikta buvo palankiai, ir namai, tėvai, broliai čia pat.

Netrukus mokyklos vadovė ją pradėjo raginti stoti į partiją.

"Vėlgi supratau, kad gal ir reikėtų nesispardyti, bet kaustė baimė - kas nors išlįs, tai atsikalbinėjau esanti neverta. O paskui taip susiklostė, kad išėjau dirbti į Gargždų statybinių medžiagų kombinatą, realizacijos skyrių. Ten vėl netrukus kalbinti pradėjo stoti į partiją, užsimindami ir apie aukštesnes pareigas. Sukau uodegą, kaip sugebėjau. Tebekaustė baimė - išaiškės hektarai, kas nors atkas mūsų šeimos paramą partizanams", - pasakojo p. Elena, taip ir "nusėdusi" Gargžduose, kuriuose sutiko išrinktąjį.

Tačiau jos ryšiai su S. Nėries 14-uoju namu yra nenutrūkę iki šiol, nes čia tebegyvena jau penktoji Vilčinskų karta.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus žmones ar jų palikuonis, gyvenusius S. Nėries g. 10-16 namuose. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".