Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (394)

Ši ūkininkų šeima iš Raseinių apylinkių į Klaipėdą atbėgo gelbėdamasi nuo tremties, kurios tėviškėje - Rezgiuose, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, stebuklingai pavyko išvengti.

Gyveno ausis suglaudę

Vilčinskai, atsikraustę Klaipėdon, gyveno, kaip sakoma, ausis suglaudę. Domicėlė Vilčinskienė įsidarbino dantų protezavimo kabinete, kuris buvo toje pačioje S. Nėries gatvėje (kur dabar Vaikų ligoninė) valytoja, o dalimi ir sanitare.

Pasak dukters Elenos Vilčinskaitės-Žukienės, mama buvusi labai gabi. Gabi tiek, kad kelerius metus ten pasidarbavusiai darbščiai ir kruopščiai Domicėlei žydų tautybės dantų technikai patikėdavo ir padarytus dantų protezus ar plokšteles "papielavoti".

"Už tai mama papildomai prie nedidelės algelės dar kelis rublius šeimos biudžetui pridurdavo", - sakė Elena.

Šeimos galva Stanislovas Vilčinskas dirbo statybos valdyboje, kuri buvo dabartinėje Danės gatvėje, maždaug toje vietoje, kurioje šiandien yra "Begos" globojamas fontanas. Tos valdybos lentpjūvėje jis dirbdavo viską, ko reikėdavo - pradedant lentų pjovimu, baigiant staliaus darbais.

BRONISLOVAS. "Iš mūsų ūkio išsivarytus gyvulius - karves, kiaules, arklius - už puslitrį pardavinėjo", - savo vaikystės Rezgių kaime Raseinių krašte patirtį klostė Vilčinskų jaunėlis Bronislovas, Klaipėdos statybos valdyboje įgijęs elektriko specialybę. Tuomet, kai sodyboje siautėjo stribai, jis lindėjo šiauduose kluone, kartu su mama ir pussesere Gražina, kurios ūkininkai tėvai jau buvo ištremti.

Sūnūs Kazimieras ir Bronius toje pat valdyboje mokėsi elektriko amato. O Elena dirbo tabelininke. "Pradžioje buvo labai sunku, nes dokumentus reikėdavo pildyti rusų kalba. Bet paskui persilaužiau", - prisiminė ji.

Žodžiu, visų Vilčinskų pareigos buvo tokios, kad tik kam nekliūtų... Patys patyrę tremties grėsmę, stebuklingai jos išvengę, namuose, galima sakyti, pašnibždomis aptarinėdavo įvykius. Žinoma, ir Vilčinskų šeimai per radiją, per "politvalandėles", kurios buvo vedamos visose darbovietėse, į galvas buvo kalama, kaip nuostabu gyventi SSRS, koks didis šalies vadas Josifas Stalinas. O kaip yra iš tiesų, ne tik Vilčinskai žinojo.

IŠVENGĘS. Buvęs ūkininkas Stanislovas Vilčinskas per stebuklą tremtin nebuvo išvežtas, tačiau jo ūkį stribai ir kareiviai nusiaubė baisiau nei tornadas. O jis tuomet vizitavo savo ūkio dalį - mišką. Taip ir išvengė gyvulinių vagonų. 

Stalino mirtis

Aleksandro Solženicyno knygoje "Vėžininkų korpusas" yra epizodas, kai politiniams kaliniams "gulage" pranešama apie Stalino mirtį. Žinia buvo pasitikta tylomis. Ir tik vienas išdrįso mesti kepurę aukštyn ir sušukti: "Ura!" Paskui jį tą patį padarė visi likimo broliai. Ir "gulage" nuaidėjo galingas "ura!" šuoras...

Taigi ir Klaipėdoje, pasklidus žiniai apie Stalino mirtį, žmonės sutriko, nežinodami, kaip reaguoti: gerai ar blogai, kad tas Stalinas taip lyg nei iš šio, nei iš to pasimirė. Ar bus geriau, ar bus blogiau, irgi niekas nežinojo. Bet daug kas paslapčia džiūgavo. O nemažai buvo ir tokių, kurie, užsirišę raudonus raiščius su gedulo juostele ant paltų rankovių, gedėjo. Nuoširdžiai gedėjo. Bet tokios isterijos, kaip vadams Šiaurės Korėjoje pasimirštant, tikrai nebuvo.

KAZIMIERAS. Kazimieras Vilčinskas, išlaikęs 5 klasės egzaminus, grįždamas namo, pamatęs situaciją, tremties taip pat išvengė pabėgdamas pas gimines.

Kai 1953 m. kovo pradžioje Maskvoje Stalinas buvo laidojamas, didelis bruzdesys kilo ir mūsų mieste. Bronius Vilčinskas su savo rusų tautybės draugu Liova korėsi ant S. Nėries g. 14-ojo namo stogo žvalgytis, kas Klaipėdoje dėsis.

"Man nereikėjo eiti į mokyklą tą dieną. Jau džiaugsmas. Nuo stogo puikiai matėsi, kaip sustojo traukiniai ir pradėjo kaukti, jūroje ūkė laivai. Mudu su Liovka nesislėpdami nuo vienas kito padžiūgavom", - pasakojo Vilčinskų jaunėlis Bronius.

O štai jo vyresnis brolis Kazimieras jau dirbo "Gulbėje" (tekstilės fabrikas Liepų gatvėje, kurio nebėra). Ir puikiai pamena, kaip prieš Stalino laidotuvių transliacijos pradžią buvo duotas įsakymas išjungti elektrą ir visi nuo staklių, konvejerių, kontoros stalų buvo išprašyti laukan.

"Klausėmės per ruporą. Buvo verkiančiųjų, bet didžioji dauguma tiesiog tylėjo", - prisiminė K. Vilčinskas. Gali tik įsivaizduoti, kokios mintys kuriam minioje sukosi. Suvažiavę daugiausiai iš kaimų ir miestelių, kuriuose akivaizdžiai tarsi ant delno regėjo akinantį "Stalino saulės" žėrėjimą, žmonės turėjo apie ką ir kaip galvoti. Bet privalėjo tylėti. Tylėjo ir Kazimieras.

ELENA. Kai geradariai pranešė, kad tuoj kaime pasirodys stribai, kareiviai ir enkavėdistai, Elena pasičiupo kas brangiausia - dienoraštį bei nuotraukas - ir užuolankomis patraukė pas dėdę, gyvenusį prie Ariogalos.

Anonsas

Ateinantį antradienį toliau sukiosimės po Vilčinskų šeimos būtį ir buitį. Ir gal jau bandysime pasibelsti į Klaipėdos garbės piliečio Valentino Greičiūno šeimos, kuri tuomet S. Nėries g. 14-ajame name taip pat gyveno, buto duris.

Paaiškinimas

Redakcijoje vis gausiau susilaukiame skaitytojų pasiūlymų - "Akvarelėse" parašykit apie tokį žmogų, jis Klaipėdoje gyvena nuo 1949 metų, parašykit apie tokį darbininką, kuris tokioje ir tokioje įmonėje dirba 52 metus ir panašiai. Turiu skaitytojams paaiškinti, kad ne redakcija ir ne Gražina Juodytė konkrečiai renkasi "Akvarelių" kalbinamuosius ir aprašomuosius. Juos "pasirenka" Klaipėdos senieji namai, statyti dar prieškariu, o kai kurie - ir XVIII-XIX a., nesubombarduoti per karą, nenugriauti pokariu. Namai sufleruoja, kur ir kokį žmogų, šeimą susirasti. Tuo ir unikalus šis rašinių ciklas, kad "Vakarų ekspresas" tarsi gidas jau devintus metus vedžioja skaitytojus po Klaipėdą ir, padedant Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikei Zitai Genienei, teikia informaciją apie senųjų namų gyventojus, kurie juose gyveno iki II pasaulinio karo. Na, o pokario gyventojų "Vakarų ekspresas" ieško ir atranda pats arba juos aptikti padeda skaitytojai. Ačiū jiems.

Sykiu norėčiau priminti ir ciklo pavadinimo "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės" kilmę, nes dažnai susilaukiama klausimų - kodėl "Akvarelės"? Klaipėda - prie vandens ir ant vandens ("akva"), nes kai kurios gatvės nutiestos ir namai pastatyti ant žemėmis užraustų Danės senvagių (Didžioji Vandens, Mažoji Vandens gatvė, Teatro aikštė ir kt.). Na, o aprašomų žmonių gyvenimai ir likimai neturi ryškiai apibrėžtų kontūrų, nes ne visi kalbinamieji patys turi sukaupę žinių apie savo tėvų ar senelių likimus. Žodžiu, "tapomi" rašytiniai paveikslai neturi tikslių kontūrų, kaip ir ant popieriaus liejami akvarelių paveikslai...

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus žmones ar jų palikuonis, gyvenusius S. Nėries g. 10-16 namuose. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.