Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (393)

Šiame name pokariu gyveno labai marga publika, pradedant kiemsargiais, baigiant geležinkelio darbininkais ir tarnautojais. O šiandien praversime Vilčinskų šeimos, 1949 metais nuo tremties iš Raseinių apylinkių parbėgusios į Klaipėdą slėptis...

Atėmė viską

Ūkininkai Domicėlė ir Stanislovas Vilčinskai trijų vaikų - Elenos, Kazimiero ir Bronislovo - susilaukė 1931, 1935 ir 1938 metais. Turėję 30 hektarų dirbamos žemės ir dar miško dalį, darbo stygiumi nesiskundė. O kai jau patys nebepajėgdavo visko aprėpti, tai ir padienių samdydavosi. Čiūčiavo dukrelę, du sūnelius, žinoma, kaip lietuviams įprasta, jau galvodami apie vaikų ateitį. Ir kaip tūkstančių tūkstančiai lietuvių visai nenutuokė, kokią ateitį Stalinas su Hitleriu, o tiksliau Molotovo ir Ribentropo paktas jiems "išburs".

Pats baisiausias "burtas" iškrito 1948 m., kai į Vilčinskų sodybą atlėkusi kaimynė perspėjo: "Slėpkitės, išveš". Elena, pasičiupusi, kas jai brangiausia - nuotraukas ir dienoraštį - iškurnėjo pas tėčio brolį Joną prie Ariogalos. Tėvas su dviem arkliais buvo į mišką išjojęs. Tai kaip dabar toji Domicėlė be šeimos galvos kur bėgs? Su sūnumi Broniuku ir jo pussesere Gražina kluone į šiaudus sulindo.

Stribai sodyboje netruko pasirodyti. Kas ir kaip ten vyko, šiauduose tirtantys nematė. Bet dar labiau tirtėjo, kai stribai užsuko į kluoną ir su šautuvų durklais pradėjo šiaudus smaigstyti. Bet jų neaptiko ir nenusmeigė...

Kaziukas, grįždamas iš mokyklos išlaikęs penktos klasės pirmą egzaminą, situacijoje pats susigaudė, matydamas būrius kareivių ir stribų, mašinų sankaupą. Namo nebėjo. Tėvas, parjodamas iš miško, irgi nepasimetė ir pasuko ne namo, o pas gimines. Kai kaimo geradariai pranešė, kad stribų "reidas" kaime baigėsi, Vilčinskai suskato sodybą apžiūrėti: "Troboje nebebuvo nieko, karvių, kiaulių taip pat. Ūkio kaip ir nebėra", - pasakojo Kazys ir Bronius Vilčinskai.

Po to "vizito" šeima pabiro kas kur slapstytis, daugiausiai pas gimines. O 1949 m. S. Vilčinskas, nugirdęs, kad Klaipėdos statybos montavimo valdyboje reikalingi darbininkai, su dukterimi Elena išvažiavo žvalgybon į beveik nepažįstamą miestą. "Žvalgyba" davė rezultatų - į valdybą dirbti priėmė ir net bendrabutį davė. 1949 m. Kalėdoms į tą bendrabutį ir Domicėlė su Broniuku atvažiavo. Tik Kaziukas vis dar pas senelius liko gyventi.

O visa šeima krūvon susiėjo tik tuomet, kai S. Vilčinskui buvo paskirtas butas S. Nėries gatvės 14-ajame name.

Mokytis... bijojo

Stanislovas ir Domicėlė, augindami vaikus, žinoma, svajojo juos leisti į mokslus. Bet gyvenimas viską surėdė kitaip. Kai šeima susitiko Klaipėdoje, stoti mokytis, kad ir į amatų (profesines technikos) mokyklas, Vilčinskai sūnų leisti nesiryžo, bijodami "apsišviesti", t. y. patraukti enkavėdistų dėmesį. Elena pradėjo dirbti toje pat valdyboje, kaip ir tėvas: jis - darbininku, ji - tabelininke.

O Kazimieras su Bronislovu buvo išleisti mokytis elektrikais. Vėliau, jau gerokai "apsiuostę", kas ir kaip, Vilčinskai išdrįso leisti dukterį mokytis į Mokytojų institutą, bet vakarais. Mat enkavėdistai didžiausią dėmesį skyrė "dieniniams" studentams, na, o "vakariniokai" išsprūsdavo iš jų akiračio. Elena, jau po Stalino mirties, sėkmingai tą Mokytojų institutą baigė.

Bronius, įsikirtęs į elektriko amatą, visą gyvenimą ir dirbo statybose. Tik Kazimierui darbas valdyboje buvo ne visai prie širdies. Tai jis strakaliojo nuo vieno darbo prie kito. Bet apie tai - kiek vėliau.

Vogtos anglys - kilniam tikslui

Kadangi Vilčinskai gyveno geležinkelio stoties rajone, jie puikiai matydavo, kaip iš NKVD kiemo, kuris buvo visai šalia, toje pačioje S. Nėries gatvėje, žmones varo į stotį - kareiviai su durklais, su šunimis.

"Kraupūs tai būdavo vaizdeliai. Tuo labiau, kad mums pavyko išvengti tremties, tų žmonių būdavo labai gaila", - pasakojo Bronislovas.

Jis prisiminė ir nutikimą, kai stotyje, saugoma kareivio, stovėjo moteris su kokių penkerių-šešerių metų mergaite baltais plaukeliais.

"Po stotį šlaistėmės su tokiu kaimynu rusų tautybės Liova. Jo mama buvo partinė, o Liova susigaudė, kas yra ne taip, ir tikrai nebuvo mamos bendramintis. Aš jau nebepamenu kuris - Liova ar aš - sumanėme kaip nors sušelpti tremties likimo laukiančią moterį. Nulėkėm prie vagonų, kuriuose buvo anglių, prikrapštėm kokius du krepšius. Parlėkėm pas kaimynus namo ir "prakalėm" tas anglis, už jas gavom penkis rublius. Duonos parduotuvė - čia pat. Nupirkom du kepalus duonos ir vėl nuskubėjom į stotį. Saugoma kareivio, moteris su mergaite baltais plaukeliais tebestovėjo. Kareivis neprieštaravo, kai tuos kepalus įteikėm moteriai. Jos veidu pradėjo ristis ašaros kaip pupos", - pasakodamas tą istoriją, Bronislovas graudinosi lygiai taip pat, kaip kadaise, matydamas pro šalį varomus tremtin.

Anonsas

Ateinantį antradienį toliau sukiosimės po Vilčinskų šeimos būtį ir buitį. Ir kartu su Bronislovu Vilčinsku bei jo draugu Liova lipsime ant S. Nėries gatvės 14-ojo namo stogo dairytis, kaip Klaipėda gedėjo Maskvoje laidojamo Josifo Stalino.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus žmones ar jų palikuonis, gyvenusius S. Nėries g. 10-16 namuose. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".