Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (392)

Jame pokariu gyveno labai marga publika, pradedant kiemsargiais, baigiant geležinkelio darbininkais ir tarnautojais.

Viename šio namo bute ir šiandien tebegyvena Angelija Šatkauskaitė-Vainorienė ir jos mama Petronėlė, auginusi dar vieną mergaitę - krikšto dukrą Loretą. Ponia Angelija nenorėjo viešinti istorijos, kodėl ir kaip ji įgijo seserį, bet teigė, kad mama jas abi vienodai mylėjo ir pagal turėtas galimybes lepino vienodai.

Prie darbo irgi lenkė

Kadangi Petronėlė nuo pat 1945 m. dirbo Pedagoginėje mokykloje, raudonų plytų pastate beveik priešais namą, budėtoja ir valytoja, abi mergaites pasitelkdavo pagelbėti šluoti, plauti mokyklos patalpas, valyti langus. Mergaitės nuo paauglystės puikiai žinojo, kaip uždirbami pinigėliai. Ir kaip rublį prie rublio reikia spausti, kad mama nupirktų batelius ar suknelę.

Angelija nepamena, kaip ir kur ji buvo krikštyta. Bet štai Pirmosios Komunijos apeigas Kristaus Karaliaus bažnyčioje ji mena puikiai. Ir sakramentą jai suteikė ne bet kas, o būsimasis Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kuris tuo metu ganė aveles būtent šioje bažnyčioje.

Bendravimas su A. Vaičiumi Pirmąja Komunija nesibaigė. Prieš Kalėdas dvasininkas būtinai aplankydavo ir Petronėlės namus. O vėliau užsimezgė ir kažkas panašaus į draugystę. Mat Petronėlė labai susibičiuliavo su A. Vaičiaus seserimi Onute. Ši ėjo savo brolio kunigo šeimininkės pareigas. Ir kartais Petrutė, norėdama Onutę pavaduoti nuo maisto gaminimo klebonijoje prievolės, pasikviesdavo ir Onutę, ir jos brolį svečiuosna. Ir vaišindavo, kuo išgalėdavo.

Kai A. Vaičius patapo Telšių vyskupu, jis dar kurį laiką nepamiršdavo tako į Petronėlės namus. Bet atstumai ir dvasiniai bei visuomeniniai vyskupo krūviai atitolino šitą gražią bendrystę. Tiktai Onutė, kai atvažiuodavo į Klaipėdą su kokiais reikalais, nakvynės prašydavosi pas Petronėlę.

PETRONĖLĖ. Petronėlė Šatkauskaitė (kairėje) ir neidama kokių nors ypatingų pareigų nugyveno prasmingai. Šioje nuotraukoje su dukterimi Angelija, kuri jau 70 metų gyvena S. Nėries g. 14-ajame name.

Aukos bažnyčios statybai

Kai buvo rengiamasi Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybai Rumpiškės gatvėje, visi Klaipėdos dvasininkai ėjo per namus iš katalikų ar jiems prijaučiančiųjų rinkdami aukas šventovei statyti.

Nebuvo aplenktas ir S. Nėries g. 14-asis namas. Taip jau sutapo, kad į šį namą atėjo pats Bronius Burneikis, ant kurio organizacinių sugebėjimų, galima sakyti, gulėjo bažnyčios būsimųjų statybų eiga. Petronėlę prikalbinti dalyvauti statybose netruko.

"Mama iš savo skurdaus atlyginimo ir aukodavo. Ne tik Klaipėdos, bet ir Kretingos, iš kur ji buvo kilusi, bažnyčioms. Bet dabar iš metų aukštumėlės man atrodo, kad kur kas vertingesnis buvo mūsų darbas statant Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, nei tos nedidelės sumos, kurias sugebėdavo sukrapštyti mama, paaukojimai.

Tuomet raustis sąvartynuose neateidavo į galvą - eidavome per butus rinkdamos metalą. Naktimis, kai bažnyčia jau buvo kiek pakylėta, su kaimynės dukterimi Genute Rašinskaite plaudavome grindis, beveik visos bendros virtuvės "partnerės" eidavome krauti plytų iš laivų. Jau sumūrijus ir klebonijos galą, talkininkus, kuriuos paprastai burdavo B. Burneikis, kviesdavo pietums. Ir mes su Genute šokinėdavome iki dangaus, kai šis kunigas paauglius dar ir saldainiais apdalindavo.

Kai B. Burneikis jau po įkalinimo iš "gulagų" į Kretingą sugrįžo klebonauti, prieš tai kalėjime susirašinėdamas su pasaulio šachmatininkais ir jų padedamas, gavęs įvairių knygų apie varpų liejimą, puolė juos lieti Kadagynėje. Vėl ėjome per namus, rinkdami varį varpams", - pasakojo Angelija, savo darbu talkose Marijos Taikos Karalienės bažnyčios sienose tegul netiesiogiai, bet įmūrijusi ne vieną plytą.

Dėjo parašus

Kai jau visai bebaigiamą bažnyčią griovė, daugeliui S. Nėries g. 14-ojo namo gyventojų stojo tiesiog "sūdna" diena - šventovę griauna ne kokia gamtos stichija, o buldozeriai. Bažnyčia, kuriai statyti aukojo ne tik Klaipėdos katalikai, bet ir daugelis kitų Lietuvos miestų gyventojų, taip pat išeiviai iš Lietuvos JAV ir Australijoje. Žodžiu, įvairiomis formomis prie bažnyčios statybos prisidėjusiems žmonėms jos "konfiskacija" buvo tikra tragedija.

Visai nieko stebėtina, kad, ją apgriovus, katalikai su Telšių vyskupu A. Vaičiumi ir kitais Lietuvos katalikų hierarchais priešakyje kelis gūdaus sovietmečio dešimtmečius įvairiomis formomis nuolat bruzdėjo ją susigrąžinti. Ir kai buvo renkami parašai po įvairiausiais prašymais ir reikalavimais, Petronėlė su dukromis, tą bažnyčią stačiusiomis, drąsiai pasirašydavo - nei partinės, nei "aukštas pareigas" užimančios jokių baimių ko nors netekti neturėjo. Ir pasirašydavo be baimių.

Į visus tuos raštus niekas nei Vilniuje, nei Maskvoje nereaguodavo. Kol nestojo 1988-ieji. Tuomet bažnyčia tikintiesiems buvo sugrąžinta greitai.

Nuo geležinkelio nepabėgo

Petronėlė išaugino doras ir darbščias dukras. Mokslų siekti joms neišėjo, nes Angelija nuo 14 metų jau dirbo valytoja ir mokėsi. O paskui Kojinių fabrike įsidarbino elektrike. Dirbo ir senajame, ir naujajame kojinių fabrikuose iki tol, kol išėjo į pensiją.

1964 m. ištekėjusi už taip pat elektriko Kojinių fabrike, ji susilaukė dukters Juditos. Angelijos anūkai Andrius ir Artūras buvo išnešioti S. Nėries gatvės 14-ajame name. Tik štai anūkėlė Gabrielė - jau kitų namų "lizdo" vaikas. Bet, žinoma, ir ji kartais su močiute draugauja jos name.

Na, o Loreta savo gyvenimą kūrė Vilniuje. Dabar ji dirba Lentvario geležinkelio stotyje. Žodžiu, abi Petronėlės dukterys nuo geležinkelio stočių taip ir nepabėgo... Viena, visą gyvenimą nugyvenusi Klaipėdos geležinkelio stoties kvartale, kita - dirbdama...

Anonsas

Ateinantį antradienį belsimės į kitų S. Nėries g. 14-ojo namo gyventojų duris. Ir aptiksime pačių įvairiausių gyvenimiškų istorijų.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus žmones ar jų palikuonis, gyvenusius S. Nėries g. 10-16 namuose. Skambinti tel. 493435 arba rašyti el. p. adresu [email protected].

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.