Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (386)

Nors sovietmečiu daugiavaikės šeimos tarsi ir buvo gerbiamos - motinoms dalijami ordinai, be eilės suteikiamas gyvenamasis plotas, vaikai be konkurencijos kviečiami į naujametes eglutes ir panašiai, tačiau daugelis tokias šeimas vertino įtariai. Ir tam buvo pagrindo: dažnas paauglys iš daugiavaikės garsėdavo kaip vagis, paprastai jie mėgdavo savo teises užsikariauti kumščiais. Tokie paaugliai sugebėdavo "susivairuoti" papirosų "Kazbek" ar "Pamyro" cigarečių, kurios buvo gaminamos tabakinėje Klaipėdos centre. Apsukrieji kažkokiu būdu ir iš "tetų" gaudavo jų gamybos alaus, o kartais ir stipresnio gėrimo.

O Gedvilai augino net septynis vaikus, tad tokią gausią šeimyną "užlaikyti" buvo sudėtinga. Užtat labai įdomu, kaip augo viena iš septynių - Teresė Gedvilaitė-Žorniakienė, šiandien dirbanti Klaipėdos savivaldybėje.

 ŽVALGYBA. Tai 1958 m. nuotrauka, kai Monikos Anelės Žilionytės mama (viduryje) su kita dukra Birute (kairėje) buvo atvykusios į Klaipėdą pasižiūrėti, už ko dukraitė ištekėjo, nes dalyvauti vestuvėse negalėjo.

"Mūsų šeima buvo tikrai netipinė. Mamytė net per savo 60 metų jubiliejų taurelės neišgėrė. Tėtis, nors ir betonuotojas, su alkoholiu taip pat niekada nesiglėbesčiavo", - pažymėjo pokalbininkė.

Į Klaipėdą - pagal skelbimą

Monika Anelė Žilionytė nuo Lazdijų į Klaipėdą atvažiavo pagal skelbimą laikraštyje, kad labai reikia žmonių atstatyti sugriautą Klaipėdą. "Užsikabinti" turėjo kur - kažkas iš Rusionių kaimo jau gyveno "Rybporte".

Šiandien nebepamenama, kuriuose šokiuose ji susipažino su Juozu Gedvilu. Tai buvo 1956-ieji, tad tikriausiai šokiai vyko šiandieninės evangelikų bažnyčios, stovinčios ant Jono kalnelio, pastate. Jame labai trumpai gyvavo kultūros namai ir, žinoma, šokių salė.

J. Gedvilas šokti nemokėjo, bet kažkaip Moniką Anelę palydėti prisikalbino. O 1958 m. pora susituokė. Pradžioje jie glaudėsi pas Juozo brolį Kostą. Laikui bėgant jaunai šeimai ir 16 kv. m kambarėlis Bangų g. 19-ajame name "nuskilo", mat Juozas, kaip ir brolis Kostas, dirbo betonuotoju "Trinyčių" fabrike.

 VESTUVĖS. Gedvilai vestuvėms dabinosi tautiniais drabužiais.

Šiandien ponia Teresė pati stebisi, kaip jų šeima tame kambarėlyje tilpdavo, nes vaikučiai pabiručiai pažiro viens po kito: 1959 m. - Juozas, 1960 m. - Teresė, 1962 m. - Petras, 1964 m. - Vilius, 1965 m. - Jolanta, 1967 m. Dainora ir galiausiai 1969 m. Palmyra.

"Kambarėlyje tilpo tik viena lova, ant kurios po nakties būdavo sukraunami čiužiniai, o nakčiai ir vėl išdėliojami ant grindų. Miegodavome "šachmatiškai" - broliuko ar sesutės kojos prie kito galvos", - pasakojo p. Teresė.

Augo draugiškai

Pagal sovietmečio taisykles, nesvarbu, kiek šeima augina vaikų, vyras ir žmona vis tiek privalėjo dirbti. Žinoma, buvo vaikų darželių ir lopšelių, bet pagal prigimtį iš kaimų ir miestelių suvažiavę klaipėdiečiai vaikus stengėsi auginti patys, nelabai pasitikėdami valdiškomis įstaigomis. Taigi ir Gedvilai septynis vaikus nei į darželius, nei į internatus grūdo, nors netgi pirmumo teisę turėjo.

Iš vaikystės Teresei yra įstrigęs bene pirmasis įspūdis: ji sėdi smėlio dėžėje ir pradeda kristi dideliausi lietaus lašai...

"Mama keliuose darbuose sukdavosi - Grūdų produktų kombinate valytoja, Bangų gatvę šluodavo, o žiemomis jai padėti kasti sniegus išeidavome visa šeima. Kai bėgdavo į kombinatą apsikuopti, mus susodindavo smėlio dėžėje. Būdavome paklusnūs - iš jos neropodavome. Taigi, kai pradėjo lyti stambiais lašais, žinoma, išsigandau. Bet tuoj pat iš tos dėžės mus surankiojo kaimynė Stainienė. Ją viso kiemo vaikai labai mylėjo, nes kepdavo labai skanius pyragus ir visą kiemo "vaikų darželį" apdalindavo", - sakė p. Teresė.

Ji nepamena, kad jų daugiavaikė šeima būtų buvusi kažkaip skatinama materialiai, bet visų laipsnių ordinų ir medalių už gerą vaikų auklėjimą ir mokymąsi M. A. Gedvilienei buvo įteikta sočiai. Gedvilų vaikai ir dailės, ir muzikos mokyklas lankė, ir vidurinėse dažnai pirmūnai buvo.

"Nors mūsų buvo daug, tėvai mus mylėjo be galo, be krašto. Užtat augome draugiški. Viską dalindavomės po lygiai. O jei neišeidavo - tai mes, vyresnieji, su "britva" net šokoladinį saldainį dalindavome į septynias dalis", - prisiminė p. Teresė.

Monika Anelė ypatingų mokslų nebuvo baigusi - tik devynias klases. Tačiau tai nebuvo jokia kliūtis eilėraščius rašyti. Teresė pamena, kaip mama ir laiškus tarsi romanus su tęsiniais rašydavo, ir vaikams vietoj lopšinių skaitydavo.

"Mamytė buvo neūkiška. Gerai, kad gyvenome labai ūkiškoje kaimynų apsuptyje. Beveik visos šeimos šėrėme kiaules, kas turėjo karves, dalindavosi šviežiu pienu, mes irgi susigalvodavome, kaip ir kuo savo maisto racioną pasipildyti", - pasakojo pokalbininkė.

Anonsas

Apie tikrą viso Bangų gatvės 19-ojo namo šventę - skerstuves - kitos savaitės "Akvarelėje".

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus Bangų g. 19-ojo namo pokario gyventojus arba jų palikuonis. Skambinti tel. (8 46) 49 34 35 arba rašyti el. p. adresu [email protected]

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.