Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (348)

Adleriai Klaipėdoje gyveno ir prieškariu - čia tuokėsi, čia susilaukė vaikų. Artėjant frontui iš Rytų, Adlerių šeima tvarkingai, kaip ir kiti Klaipėdos gyventojai, buvo evakuota į Vokietiją, o šeimos galva, "rekvizuotas" į vokiečių armiją, Kionigsberge, dabartiniame Kaliningrade, uniformuotas ir pristatytas prie visokių ūkio darbų, laukė iš Rytų nenumaldomai artėjančio fronto... Iš lagerio Komijoje būsimasis kapitonas H. Adleris į Klaipėdą grįžo 1946 metais.

Taigi, dar prieškarinėje Klaipėdoje, tiksliau, tarnaudami Lėbartų dvare, susitiko du gražūs jauni žmonės - vokietis Hansas ir lietuvė Marija. Įsiplieskus jausmams, jaunuoliai atvyko į Klaipėdą tuoktis. Tiesa, dabar jų duktė Matilda Adlerytė-Gracholski nežino, kurioje bažnyčioje jie sumainė žiedus. Mat buvo skirtingų konfesijų: Marija - katalikė, Hansas - evangelikas.

Apsivedę jaunuoliai apsigyveno Klaipėdoje, o paskui ir vaikučiai - viens po kito. Klaipėdoje viešėjusi Matilda, dabar gyvenanti Vokietijoje, patikslino, kad ir ji, ir visi broliai 1933, 1934, 1937, 1940, 1941 metais gimė Klaipėdoje.

LIKO. H. Adleris neemigravo į Vokietiją, nors tokią teisę turėjo dar 1956 metais.

Adlerių šeimos kelias atgal

Taigi, Hansui atsidūrus vokiečių armijoje Kionigsberge, M. Adlerienė su penkiais vaikais 1944 m. pagal Klaipėdos gyventojų evakuacijos planus buvo išvežti į Gdanską. Paskui prasidėjo alinančios klajonės po įvairiausius lagerius.

"Didžiausias skanėstas būdavo bulvės, rastos kur laukuose. Čia pat ir laužus susikurdavome, tas bulves kepdavome. Galima sakyti, kad jos ir buvo pagrindinis maistas, kol buvome kilnojami iš vieno pabėgėlių lagerio į kitą", - prisiminė Matilda.

Kai pasibaigė karas, šeima buvo Štralzunde. M. Adlerienė turėjo galimybę rinktis - likti Vokietijoje ar grįžti į įgyventas vietas, kurios jau buvo SSRS teritorija. Kadangi ji žinojo, kad Hansas vis dar yra kažkur prie Kionigsbergo (iš belaisvių stovyklos į Komijos lagerius jis buvo išvežtas kiek vėliau), ji vis dėlto pasirinko kelionę atgal...

"Mes buvom niekam nereikalingi nei Vokietijoje, nei SSRS. Bet Klaipėdoje gyveno mamos brolis. Tai ir nulėmė jos pasirinkimą. Dėdė turėjo namelį Joniškės gatvėje. Jame mus grįžusius ir priglaudė. O paskui susiradome ir būstą Liepų gatvėje. O dar vėliau buvo "atkapstyta" ir galimybė apsigyventi Daržų gatvės 5-ajame name. Mama pradėjo dirbti alaus darykloje - lopė grūdų maišus", - pasakojo Matilda.

Kadangi atlygis už tokį darbą - katino ašaros, alaus daryklos šeimininkai Bekeriai leisdavo išsinešti alaus. Bet negi juo maitinsi penkis vaikus? Ir "rinką" alui rado - priekrančių žvejai mielai iš Adlerienės pirkdavo tą alų. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kaip bičiulystė su žvejais pravers ateityje.

"Ko tampai čia ruskius?"

Tokiais žodžiais brolį užsipuolė Adlerienė, kai jis vieną atšiaurią 1946-ųjų žiemos dieną į Adlerių kambariuką įvedė vyriškį su "ušanke" (tokia kepurė su ausinėmis, kuri dabar madinga visame pasaulyje, o pokariu "ušankės" ir "fufaikės" (šimtasiūlės) buvo rusų tautybės žmonių aprangos "topas").

"Ko čia tampai ruskius, patiems duonos kąsnio trūksta", - "putojo" Adlerienė dėl mūvimos "ušankės" nepažinusi iš tremties grįžusio Hanso.

"Jį iš lagerio paleido be kapeikos. Iki Rygos atsikapstė anglių vagonais. Rygoje sutiko gerus žmones, kuriuos jis minėdavo visą gyvenimą - apkirpo, apskuto, pamaitino ir dar pinigų iki Klaipėdos parvažiuoti įdavė", - pasakojo Matilda.

Ji, kaip ir mama, broliai, nepažino tėvo. O Hansas net lauktuvėmis pasirūpino - duonele, įvyniota į švarų autą...

Gyvenimą ir H. Adleriui, ir visai šeimai reikėjo pradėti iš naujo - kartu. Štai tuomet ir pravertė ponios Adlerienės pažintis su žvejais. Gauti bent kiek padoresnio darbo H. Adleris neturėjo jokių šansų - grįžęs iš lagerio vokietis... O pas žvejus jis greitai prigijo, netgi buvo pasiųstas į kursus Vilniuje pasimokyti. Kai buvo gauti pirmieji maži traleriukai, Hansas jais pradėjo plaukti ir į jūrą.

Tragedija

Adleriai augino keturis sūnus ir dukterį. Taip jau susiklostė, kad visi sūnūs, nors ir baigę labai įvairius mokslus ar įgiję amatus, vis dėlto sekė tėvo pėdomis. Į jūrą žvejoti patraukė ir Horstas. Jam tuomet buvo tik šešiolika. Į laivą buvo priimtas kaip praktikantas motoristas. Niekas negalėjo nutuokti, kad paauglys, 1951 m. išplaukęs į reisą, bus sugrąžintas negyvas.

"Jis mirė dėl ausų uždegimo. Pūliai iš ausų persimetė į smegenis. Tik praėjus gal dešimčiai metų, mūsų tėtis iš to tralerio virėjos sužinojo tikrąsias priežastis, dėl kurių mano brolis mirė: jis šaukė ir raitėsi iš skausmo, o kapitonas nedavė komandos grįžti į krantą - reikėjo vykdyti planus sugauti žuvį..." - sakė Matilda.

Reikia priminti, kad dar tebebuvo Stalino laikai ir už neįvykdytą planą kai kuriais atvejais galėjo grėsti bausmė, netgi iki sušaudymo. Matyt, apie tai galvojo traleriuko "viešpats" - kapitonas, tad žvejyba tęsėsi netgi tuomet, kai Horstas mirė.

Grįždamas iš reiso, jau kontrolės punkte kapitonas pranešė, kad laive - sunkus ligonis. Buvo atvažiavusi ir greitoji medicinos pagalba pasitikti. Taip ir buvo išsisukta nuo atsakomybės...

Anonsas

Kitą antradienį - apie Hanso Adlerio laiptelius kapitono rango link. Kuo buvo ypatingas vienas Adlerių šeimos žygis į teatrą, o taip pat apie priežastis, kodėl vis dėlto H. Adleris neemigravo į Vokietiją, nors tokią teisę turėjo dar 1956 metais. Apie tai ir kita - sekančiose "Akvarelėse".

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d.

Nuo 2014 m. išeina antradieniais.