Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (344)

Šio namo kiemą sportiški berniūkščiai buvo pavertę pačių įvairiausių žaidimų karalija.

Į mokyklėlę

Adomaičių dvynukai 1956 m. tėvų buvo suruošti į mokyklą. Kaip ir visi turgaus rajono vaikai, Albinas su Gintaru pirmąją klasę pradėjo ne naujai pastatytoje 4-ojoje vidurinėje Aukštojoje gatvėje, o pastate turguje. Iš čia, baigę keturias klases, moksleiviai būdavo perkeliami į naująjį pastatą.

Albinas Adomaitis jaunesnysis, paklaustas, ar jiems pradėjus lankyti mokyklą kaip nors atsiliepė tėvo teistumas, teigė: "Nieko nejutome nei iš mokytojų, nei iš klasės draugų pusės. Nebuvome išskirtiniai. Gintaras nuo pirmos klasės "šovė" į pirmūnus. O aš, gal todėl, kad tėvai buvo pedagogai, mokytojų nelabai mėgdavau. Užtat buvau vidutiniokas - nei pirmas, nei paskutinis. Pirmūnu tapau Kauno politechnikos institute, pasirinkęs statybininko inžinieriaus specialybę."

Paklaustas, ar nebuvę kliūčių stoti į institutą, argumentavo: "Buvo jau 1967 metai - tiesiog nebe tie laikai ieškoti liaudies priešų. Netgi kurso seniūnu buvau paskirtas."

Kiekvienam pagal norus

Namo pirmajame aukšte gyveno ketveriais metais už dvynukus vyresnis Zenonas Žulpa, kuris, žinoma, taip pat mokėsi 4-ojoje vidurinėje. Turėdamas organizacinių gabumų jis subūrė tinklininkų komandas - du prieš du arba trys prieš tris. Tinklą atstodavo tarp namų ištempta virvė, turėjo ir kamuolį. Na, ir duodavosi nuo ryto iki vakaro, ypač vasarą. O namo sportinės pajėgos nuolat pasipildydavo.

1957 m. Albinas ir Gintaras susilaukė broliuko Sauliaus. Tėvai vyresnėlių nepristatė Sauliuko daboti, nes tuos rūpesčius ant savęs užsikrovė senelė Paulina Valužienė, o broliukai, kaip ir anksčiau, buvo atsidėję patiems įvairiausiems sportams mokykloje. Grįžę iš jos žiemą čiuoždavo pačių išsilietoje čiuožykloje kieme, ant Jono kalnelio tvenkinio arba droždavo į Kultūros ir poilsio parką, kur čiuožti buvo kur kas linksmiau - muzika, lemputės, bendraamžių knibždėlynė.

Sezono metu su pačių susimeistrautais paspirtukais iš kiemo persikeldavo į turgų - pasibaigus prekybos valandoms, turgaus asfaltas būdavo jų valioje.

Kiek ūgtelėjęs brolis Saulius žymiai vyresnių namo berniukų nebuvo ignoruojamas, kaip ir dar po metų atsiradęs ketvirtasis Adomaičių broliukas Vygantas. Kai vyresnieji "tašė" tinklinį, broliukai pipiriukai su kitais panašaus amžiaus vaikiukais iš kitų kiemų spardydavo futbolą.

VIENINTELĖ. Adomaičiai teturi vienintelę nuotrauką, kurioje - visa jų šeima.

"Kiek pamenu Saulių - nuolat su kamuoliu tarp kojų. Nė kiek nenustebome, kai jį labai greitai atrado futbolo treneriai. Ir mūsų Sauliukas tapo viena iš "Granito" futbolo komandos žvaigždžių", - apie jaunesnįjį brolį pasakojo Albinas.

"Daugkartinis Lietuvos čempionas su "Granito" komanda. Jo išskirtinumas tarp kitų klaipėdiečių futbolininkų - nuolat stabilus puolėjas ar saugas", - taip S. Adomaitį apibūdino Klaipėdos futbolo komandų istorijos fiksuotojas Algirdas Auruškevičius.

Paūgėjęs broliukas Vygantas dėjosi prie tinklinio "draugijos" - tiek kieme, tiek 4-ojoje vidurinėje.

Mokyklos bičiuliai

Adomaičiukus tvirta draugystė rišo ir su mokyklos, klasės draugais. Nesibičiuliauti tiesiog buvo neįmanoma, nes moksladraugius labai daug kas siejo - choras, vadovaujamas šviesaus atminimo muzikos mokytojo Jono Statkaus, šokių kolektyvas, kuriame berniukus ir mergaites muštravo Emilija Galvelienė, pačios įvairiausios treniruotės ir varžybos. Tinklinis, bėgimas, plaukimas, šuoliai į aukštį, į tolį - Adomaičiukus visur galėjai pamatyti.

Jiems kompaniją dažnai palaikydavo ir klasės draugai, dabar žinomi miestelėnai Rimantas Taraškevičius, Aloyzas Kuzmarskis.

Anonsas

Daržų g. 10-ojo namo "atamanas" Zenonas Žulpa turėjo įtakos ir moksladraugiams. Kaip ji pasireikšdavo? Kaip susiklostė Albino, Gintaro, Sauliaus ir Vyganto Adomaičių biografijos, ką gyvenime nuveikė Z. Žulpa?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".