Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (343)

Taigi, Albinas Adomaitis 1955 metų spalį su Sverdlovsko srities Ivdelio miesto milicijos išduotu pasu, kuriame buvo tik rusiški rašmenys, grįžo į Lietuvą. Lageryje jam buvo įteikę 195,95 rublio bilietui geležinkeliu ir dar 47 rublius maistui kelionės metu.

Daržų gatvėje iš laiško jau žinojo, kad vyras, tėvas ir žentas turi grįžti. Tik štai kada - buvo klaustukas. Iš Klaipėdos geležinkelio stoties A. Adomaitis, nešinas iš faneros susimeistrautu lagaminu, matyt, parėjo pėsčias.

Glėbyje tilpo visi trys

Šiandien dvynukai Albinas ir Gintaras, kuriems, tėčiui grįžus, buvo po šešerius metus, nebelabai gali įvardinti jausmų, kai pro duris įžengė nepažįstamas vyriškis, vilkintis "fufaikę" - šimtasiūlę. Juk jie to susitikimo Klaipėdos kalėjime, kai mama, dar nesulaukusių ir metukų, buvo nusinešusi parodyti areštuotam vyrui, žinoma, neprisiminė. Tiktai Gintaras, kuris šešiomis valandomis jaunesnis už Albiną, lyg ir pamena nejaukumą, kai tas "dėdė" apkabino visus tris savo spindulėlius, kurių taip ilgėjosi tenai, lageryje už tūkstančių kilometrų.

Stalino mirtis "neišdegino" baimių

Taigi, gyventi reikėjo pradėti tarsi iš naujo. Tuo metu nuo "tautų vado" mirties buvo praėję dveji su puse metų. Tai buvo Lavrentijaus Berijos - Josifo Stalino parankinio ir visų represijų bei žudynių iniciatoriaus ir vykdytojo - "karaliavimo" laikotarpis.

Tačiau šis siaubūnas su pensnė turėjo ir "kitą medalio pusę": stengdamasis įsitvirtinti valdžioje ir bene pirmasis užuodęs destalinizacijos vėjus, pradėjo keisti iki tol vykdytą brutalią nacionalinę politiką. Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio aparato darbuotojai turį būti vietos žmonės, o įstaigose privaloma vartoti tos tautos kalbą.

ĮVYKIS. Kai kaimynas Zinkevičius už Adomaičiams pasakiška suma atrodžiusius 5 000 rublių nusipirko moskvičių, Albinukas (kairėje) ta mašinyte džiaugėsi tarsi sava. Regis, taip pat džiūgavo ir dėdė krikšto tėvas Algimantas Valužis. Na, o šiandieniniai Menininkų kiemelio lankytojai gali pasižiūrėti, kaip jis atrodė 1957 m.

Per keletą mėnesių L. Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, buvo pradėti "šluoti" iš postų ir Maskvos statytiniai. Vien iš Lietuvos jų buvo atšaukta trys tūkstančiai (133 - iš represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai). Naujoje L. Berijos politikoje buvo ir kitų reikalavimų: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG'o lagerius Teisingumo ministerijai. J. Stalino palaikams dar "neataušus", 1953 m. kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių.

Žinoma, visa ta sumaištis - Maskvoje, Vilniuje. Tačiau iki Klaipėdos įvairiais kanalais atriedėdavo informacijos nuotrupos, kurias žmonės įvairiai vertino. Kai kurie net pradėjo svajoti apie vėl nepriklausomą Lietuvą. Tačiau jau tų pat metų gruodį L. Berija dėl valdžios besikaunančių partinių klanų buvo sunaikintas. Žmonių protuose ir jausmuose - vėl sumaištis. Vėl baimė tremčių ir represijų.

Štai tokioje aplinkoje 1955 m. pabaigoje Klaipėdon parsirado A. Adomaitis. Destalinizacijos pradžia TSKP generalinio sekretoriaus pranešimu XX suvažiavime buvo paskelbta tik už trijų mėnesių. Tad atlapotais glėbiais jo, kaip ir tūkstančių kitų lietuvių, paleistų iš gulagų, niekas įstaigose ar organizacijose nelaukė.

Vargai vargeliai

Grįžusio iš lagerio A. Adomaičio laukė prisiregistavimo vargai. Kur ėjo - vis nejaukumai, nes, pildant įvairiausius dokumentus, reikėjo nurodyti paso išdavimo vietą, o pagal tai - "Sverdlovsko srities Ivdelio miesto milicija" - CV tarsi ant kaktos "užpaišyta".

Kai, ieškodamas darbo, A. Adomaitis sulaukė ir Stalino kulto pasmerkimo, drąsiau buvo dairytis pedagoginio darbo. Pasiūlė padirbėti Kretingalės septynmetėje pavaduojančiu mokytoju. Bet, pasibaigus mokslo metams, kažkieno "iš aukščiau" mygiamas mokyklos vadovas A. Adomaitį atleidžia, motyvuodamas, jog nebėra laisvų vietų.

Tuomet jį priglaudė Girulių vaikų tuberkuliozės sanatorijos gydytojas Ignas Smilgevičius, prisiminęs Albiną iš Panevėžio gimnazijos laikų. Įdarbino auklėtoju. Ir buvęs kalinys su vaikais dirbo iki 1964 metų, kai sanatoriją uždarė remontui. Ir vėl bedarbis. Bet juk pasaulis ne be gerų žmonių - vienos vidurinės mokyklos direktorius priima buhalteriu ir net skiria pamokų.

Nepaisant chruščioviško atšilimo vėjelio, nuo buvusių kalinių ir tremtinių vis dar nepanaikintos "nepatikimumo" dėmės. Visa tai tebebuvo tarsi ugnimi įspausta žymė kaktoje. Tuometinis Švietimo skyrius, matyt, KGB informuotas, pradėjo spausti mokyklos direktorių atleisti sovietų valdžiai nelojalų mokytoją. Bet buhalterijoje dirbti netrukdo. O kokia gi ta buhalterio algelė?

Adomaičių šeimos galva didelėmis pastangomis įsitaiso mokytoju vakarinės mokyklos rusų grupėse mokyti lietuvių kalbos. Dalykas tas, kad antraeilininkų pedagogų pavardžių sąrašų mokyklos neprivalėjo pateikti KGB.

Taip gausiai šeimai duoną A. Adomaitis pelnė iki 1983-iųjų, kai KGB vėl pradėjo raustis po jo praeitį. Iš vyriausiojo buhalterio pareigų atleido, tačiau iš darbo neištrenkė.

Anonsas

Kitą antradienį paseksime, kaip tėvo stalininis teistumas veikė sūnų - Albino, Gintaro, Sauliaus ir Vyganto - biografijas. Ir kaip jos galų gale susiklostė.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais). "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".