Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (342)

Taigi, Albinas Adomaitis nuo Panevėžio, karo metais sužinojęs, ką reiškia gyventi pagal hitlerininkų komandas, o paskui jau sovietų etapu išvarytas į Komiją taigos kirsti ir kelių tiesti, sunkiai sugrįžęs į Lietuvą ir "pėdas sumėtęs" Klaipėdoje, vesdamas Eleną Valužytę tikėjosi parplaukęs į ramesnį uostą.

Jaunųjų pora lizdą sukosi Elenos tėvų Valužių Daržų g. 10-ojo namo pastogėje. Susituokę 1947-aisiais, Elena ir Albinas 1949 m. birželio 7-ąją, per patį bijūnų žydėjimą, susilaukė dviejų sūnelių - dvynių Albino ir Gintaro.

Didelis džiaugsmas, bet ir rūpestis. Kuo rengti, kuo maitinti? Algelės Klaipėdos apskrities švietimo skyriuje nedidelės, o sparčiai augantiems vyriokams ne tik pieno ir duonelės reikėjo, bet ir padoresnių apdarėlių, kas be ko - ir žaidimų. Dar vis studijuodami ir dirbdami sukosi kaip išmanydami. Žinoma, vaikus auginti ir seneliai Valužiai padėjo. Julius Valužis, auksinių rankų dailidė, anūkėliams gražiausią vežimą sumeistravo, o kai šie kiek ūgtelėjo, ir rogutes sukalė. Paulina Valužienė Albinukui ir Gintarėliui megzdavo drabužėlius, kaip ir daugelis pokario metų močiutės ir mamos.

NKVD požemiuose

Bet Adomaičių šeimyninė laimė neilgai truko - tų pačių metų lapkričio 24 d. švietimo skyriaus vedėjui (tvirtinant šioms pareigoms Vilniuje, Švietimo ministerijos budruoliai negalėjo atsistebėti - ne komjaunuolis, ne komunistas, o tokioms pareigoms siūlomas…) A. Adomaičiui, ką tik pasisiuvusiam naują kostiumą, paskambino iš NKVD. Sakė, kad pokalbiui. Tad net nepersirengęs ten nuėjo. O vėliau labai pasigailėjo…

Atėjusiam pasiūlė sėstis ir - tekšt ant stalo prokuroro sankciją areštui. Iš naujojo kostiumo išpjaustė metalines sagas, atėmė vestuvinį žiedą, laikrodį.

NKVD tuomet buvo Stoties (dab. S. Nėries) gatvėje. Tame pastate, atkūrus nepriklausomybę, įsikūrė muitinė. Viršutiniuose aukštuose pokariu sėdėjo NKVD, vėliau - KGB personalas, o rūsiuose - nuolat perpildytos kameros. Ant grindų sugulę kaip šprotai ant vieno šono turėdavo verstis kartu visi išsyk, vienam vos pajudėjus. Bet dažniausiai būtent naktimis įkalintuosius kviesdavosi tardytojai.

Tą patį vakarą iš požemių pas tardytoją išvedė ir A. Adomaitį. Iš popierių, gulėjusių ant tardytojo stalo, Švietimo skyriaus vedėjas suvokė - namuose daryta krata. Kad enkavėdistai žino apie jo dalyvavimą 1941 m. birželio sukilime, A. Adomaitis suprato. O kas daugiau jam "prirašoma"? Dienos ir naktys slenka, o per tardymus nieko daugiau jam ir nepasako. A. Adomaičiui neramu, kad jį gali išvežti į Panevėžio NKVD, kur tikrai atsirastų jį pažįstančių "liudininkų" - stribų.

Bet paros ėjo, o jis vis dar požemiuose. Vadinasi, medžiagą vis renka... Praėjus beveik trims savaitėms, A. Adomaitis pradėjo gauti siuntinėlius su maistu. Juos atnešdavo žmona Elena. Jis negalėdavo atsistebėti jos ištvermingumu. Ir buvo mįslė, kas tiems maisto davinėliams ją sušelpdavo.

Nepardavė...

Dirbdamas Švietimo skyriuje, A. Adomaitis buvo padėjęs ne vienam mokytojui išvengti tremties ar kalėjimo. Kai į jo kamerą įspyrė naują kalinį, o šis sužinojo, kad kameros kaimynas - Adomaitis, pasakė, kad apie Švietimo skyriaus vedėją jau žinąs tris paras. Mat "priimamajame" buvę kartu su juo keli mokytojai. Enkavedistai juos kolioję ir spardę, vadindami prakeiktais banditais, kaip ir jų viršininką Adomaitį. Suteiktą informaciją patvirtino ir kitas areštantas jau kitoje kameroje. Vadinasi, iš tiesų medžiagos rinkimas tebevyksta...

"Šaunuoliai tie mano bendradarbiai ir pažįstami, su kuriais teko turėti įvairių nelegalių reikalų. Jie daug žinojo apie mane, bet neišdavė", - po daugelio metų sūnums skirtuose prisiminimuose rašė A. Adomaitis.

SPINDULĖLIS. Grįžęs iš Sibiro sulysęs ir išsekęs, jėgas atgavęs Albinas Adomaitis nusprendė - reikia nusifotografuoti su mylima žmona, kurią, kaip ir sūnus, laiškuose iš lagerio vadindavo spindulėliais. Spindulėliai ir per didelį atstumą padėjo ištverti ir išgyventi.

Tribunolas

Švietimo skyriaus vedėją NKVD tąsė pusę metų. 1950-ųjų gegužės pabaigoje keli NKVD vyrukai stipriai surišo rankas ir kojas, įmetė į mašiną, apsėdo iš visų pusių ir išvežė į didelį namą J. Janonio gatvėje. Čia uždarė mažame kambarėlyje, o aplinkui - bruzdesys: rinkosi teisėjai, sekretoriai, liudininkai.

Kai A. Adomaitį atvedė į tribunolo posėdžių salę, joje pirmiausiai pamatė mylimą žmoną su bloknotėliu ir pieštuku. Albinas negalėjo atitraukti akių nuo jos: sulysusi, sunykusi (tuomet besvėrė vos 45 kilogramus...), akys įdubusios.

Adomaitis pamatė ir savo kaimo stribus, kurie tribunolo pirmininko reikalavo iš salės pašalinti žmoną, kuri užsirašinėja jų pavardes, kad keršytų... Tačiau pirmininkas, patikrinęs jos bloknotėlį, salėje leido pasilikti. Stebėdamas žmoną, kaltinamasis visai nekreipė dėmesio, kas vyksta aplinkui. Tik šiek tiek nustebino liudininkai,- taip sklandžiai "liudiję" akistatų metu, per posėdį painiojosi...

Nepaisant to, Pabaltijo karinės apygardos Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės tribunolas už dalyvavimą Naujamiesčio sukilime 1941 m. birželio mėnesį skyrė 10 metų kalėti. Sargybiniai tokią bausmę laikė vaikiška, tačiau pasikalbėti su žmona neleido. O vakare iš NKVD kameros išvežė į Klaipėdos kalėjimą.

Pasimatymas su sūneliais

Čia, kamerose sugrūsti po 20, visi puikiai žinojo - laikinai, nes veš toliau. Tardytojai nebetampė naktimis, kaliniai tyliai ir padainuodavo, ir atviriau pasipasakodavo apie savo dalią. Dažniau pradėjo gauti siuntinėlius. O jeigu dieną kurį iškviesdavo - džiaugsmas: vadinasi, pasimatymas su namiškiais. Toji laimė aplankė ir A. Adomaitį - žmona atsinešė į pasimatymą sūnelius dvynius.

"Prižiūrėtojas nuvedė mane į pasimatymų kambarį, tiksliau - tris: vienas kaliniui, siauras vidurinis - prižiūrėtojui vaikščioti ir klausytis kas ką kalba, ir trečiasis - lankytojams. Pamatęs sūnelius už grotų, aš nieko daugiau nejaučiau ir nemačiau, tik juos. Ir kalbėti rišliai negalėjau. Tarsi akimirka prabėgo tos kelios pasimatymo minutės, bet savo sūnelių veidukus kalėjime taip ir nešiojuosi visą gyvenimą", - rašė A. Adomaitis prisiminimuose.

Miškuose už Uralo

O paskui - Vilniaus kalėjimas, iš jo - etapas į Sverdlovsko srities Ivdelio lagerį už Uralo kalnų. Kirsdamas miškus, ruošdamas medieną plukdyti, dirbdamas sielininku, A. Adomaitis 1953 m. sulaukė Josifo Stalino mirties. Šią žinią išgirdęs, džiūgavo labai panašiai, kaip yra aprašęs Aleksandras Solženycinas "Vėžininkų korpuse".

O 1955 m. buvo amnestuotas. Ilga kelionė atgal į Klaipėdą - pas mylimą žmoną ir vaikus, kurie jau paaugę iki mokyklinio amžiaus...

Anonsas

Kaip A. Adomaitį pasitiko namiškiai, buvę bendradarbiai, pažįstami ir tie, kurie skundė - kitą antradienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais).