Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (330)

Šiandien tęsiame "invaziją" į Genovaitės Jukilaitienės butą. Ankstesnėje "Akvarelėje" užsiminėme apie namo kaimynų nesutarimus, bet būta ir vienybės apraiškų.

Momentai, vieniję gyventojus

"Baltijos" kino teatro gaisro dieną dirbau Mažvydo alėjos kioske ir apie gaisrą sužinojau tik grįžusi. Iš pradžių nieko nesupratau - pilnas kiemas man nepažįstamų raudančių žmonių. Tai buvo "Baltijos" kino teatre įsikūrusios mugės prekeiviai. Ten sudegė visos jų investicijos, dažnai skolintais pinigais pirkti kailiniai, batai, drabužiai. Man jų buvo be galo gaila. O kai užėjau į mūsų namo degėsiais trenkiančią laiptinę, visi kaimynai suėję linksminosi džiaugdamiesi, kad jų namai nesudegė. Tą vakarą buvo prieita iki šokių. Kažkodėl per daug nesielvartavau dėl išdegusios mūsų buto virtuvės sienos. Kai gaisras kilo, vyras buvo namie ir "reguliavo" gaisrininkus daugiau pilti vandens į "Baltijos" kino teatro ir mūsų namo tarpsienį, kad neįsiliepsnotų ir kitas pastatas. Tad spėjusi išdegti skylė virtuvėje man atrodė menkniekis palyginus su prekeivių patirtais nuostoliais", - prisiminė p. Genovaitė.

Didelis įvykis Jukilaičių šeimoje buvo ir prasidėjęs Atgimimo judėjimas, kurio pirmieji ženklai Klaipėdoje ėmė reikštis čia pat - į jį visa širdimi buvo įsiliejusi menininkų Karčiauskų, Genovaitės kaimynų, šeima. Žinoma, Jukilaičiai nežinojo, kas dedasi už kaimynų durų, bet dalyvauti "alternatyvaus meno" parodoje, kai į jų kiemą buvo sutemptos senamiesčio šiukšlės, išėjo. O paskui dalyvavo ir sodinant ąžuolą. Regis, toje ceremonijoje dalyvavo ir kiti namo gyventojai bei jautė vienybę.

ĄŽUOLAS. Tiltų g. 2-ajame name nuo 1960-ųjų gyvenanti G. Jukilaitienė didžiuojasi, kad kaimynų ir jos pačios sodintas ąžuolas dabar yra Klaipėdos senamiesčio įžymybė, stebinanti ir pačius klaipėdiškius, ir atvykėlius - kaip jam užtenka žemės syvų, kai aplink "brukas" ir asfaltas.

Trys urnos

G. Jukilaitienė ne kur kitur, o namuose saugo trijų svarbiausių savo gyvenimo vyrų - sutuoktinio, sūnų Šarūno ir Aivaro pelenų urnas. Pirmasis amžinybėn iškeliavo jos sutuoktinis. Genovaitė yra kilusi nuo Panevėžio, vyras - nuo Raseinių. Tad kur parinkti amžinojo poilsio vietas? Tuo labiau kad urnų "įtaisymas" kolumbariumuose kainuoja, o pensiją Genovaitė teužsidirbo menkutę - jos dažnai nepakanka ir komunaliniams mokesčiams. Gelbėja parduotas sodas, toks brangus ne pinigais, o išgyventais jame džiaugsmais, kai dar buvo visi kartu.

Vyresnėlis Šarūnas studijavo pedagogiką. Baigęs mokslus grįžo į Klaipėdą mokytojauti, gyveno su tėvais. Sulaukęs 33 metų, taip ir nesukūręs šeimos, susirgo epilepsija.

"Matyt, tai paveldėta, nes mano uošvis, kalvis, irgi to paties amžiaus pradėjo nuomarin kristi", - spėliojo Genovaitė.

Lemtingasis epilepsijos priepuolis ištiko numylėtame sode, o greitosios pagalbos reikėjo laukti ilgai, nes medikai tiesiog pasiklydo sudėtinguose sodų labirintuose.

Genovaitė iki šiol tebesaugo ir mažytę laikraščio iškarpėlę, kurioje nurodoma, kad per miesto moksleivių spartakiadą septyniolikmetis dinamietis Šarūnas Jukilaitis, nušokęs 7 m 20 cm, tapo LTSR jaunių rekordininku. Tas rekordas tik visai neseniai buvo pagerintas.

O jaunesnysis sūnus Aivaras, žinoma, ne be tėvo įtakos, buvo "užsikabinęs" plaukti ir visą gyvenimą neapleido sporto. Ne dėl rezultatų - jam rūpėjo išlaikyti formas, nes iš tėvo paveldėjo polinkį į kūno masę. Be to, įsisukus į verslą, matyt, buvo reikalingos ir fizinės iškrovos. Tą vakarą, kaip paprastai po darbo, jis nuėjo į treniruoklių salę, o grįžęs namo, į tėvų sodo namelį, kur buvo įsirengęs antrąjį aukštą, dar susiruošė pabėgioti. Aivarą aptiko jau be gyvybės ženklų su skaitytu laikraščiu rankose. Ir į Genovaitės sekciją stojo trečioji urna...

Kur jas padės, ponia Genovaitė jau yra apsisprendusi. Vieninteliam vaikaičiui Dominykui, studijuojančiam Birmingemo universitete, yra prisakiusi ją kremuoti ir jos, senelio, dėdės Šarūno pelenus išbarstyti Danėje, o su savo tėvo - Aivaro - urna elgtis kaip atrodys reikalinga.

Draugiją palaiko katės

Po trečiosios netekties per dvejus metus Genovaitei atrodė, kad sielvarto nebeatlaikys. Ji greta dviejų gražuolių kačių įsigijo dar ir meilų taksų veislės rudaplaukį šunelį, kurį išleisdavo į kiemą savarankiškai palakstyti. Tačiau kartą, prieš metus, pravėrusi koridoriaus duris įleisti prisilaksčiusį namo, jo nebeprišaukė. Ji įsitikinusi, kad meilų be išimties bet kam kas nors nusivedė.

Ir iki šiol ji vis dairosi to šunelio, nes jis buvęs tokia atgaiva. Katės vaikšto pačios sau, bet jeigu Genutei kas suskausta, jos gražuolės ir viena, ir kita beregint užsirango ant skaudančios vietos.

G. Jukilaitienė turi ir draugių - ir jaunesnių, ir vyresnių. Kai jos užsuka, būtinai kepa bulvinių blynų, kuriais vaišindama soduose skraidydavo taikos balandžiu ir sutaikydavo susipykusias kaimynes. O ir dabar Tiltų g. 2-ajame name įsiplieskus kokiems nesutarimams su kaimyne triauškina tarkius.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais).

Anonsas

Kitose akvarelėse - apie Žvejų gatvėje, prie pasukamojo tiltelio stovintį buvusį keltininko namą, kuriame šiandien veikia viešbutis ir restoranas "Old Port". Nepatikrintais duomenimis šiame name po Antrojo pasaulinio karo yra veikusi mokykla. Labai prašytume atsiliepti klaipėdiečius, kurie joje mokėsi. Gal rasis ir žinančių apie šį pastatą kiek daugiau. Turinčius ką pranešti ar papasakoti, prašome skambinti tel. 49 34 35 arba parašyti el. laiškelį adresu [email protected]