1979 metais į šį namą atsikraustė dailininkų juvelyrų Eugenijos ir Vytauto Karčiauskų, baigusių Talino dailės akademiją, šeima.
"Mokėmės sėkmingai, pedagogus pribloškėme savo diplominiais darbais. Ir apskritai Taline buvome įsikūrę puikiai - mažame namelyje su sodu pačiame senamiesčio centre. Greta jo turėjome ir dirbtuves. O su kokiais užsakovais teko bendradarbiauti, kokių įstabių užsakymų gaudavome...
Viskas buvo nuostabu. Tačiau kėlė nerimą menininkų užuominos - stojame skersai kelio kolegoms estams. Nors ten turėjome labai puikių bičiulių, tačiau vis tiek jautėmės esą svetimtaučiai. Pasitarę su Eugenija, nusprendėme gyvenimo uosto ieškoti Lietuvoje. Ir išvažiavom į Vilnių. Mynėme institucijų slenksčius rodydami savo darbus ir ieškodami galimybių dirbti. Labai svarbu buvo ir butas. Po puikių sąlygų Taline negalėjome juk likti, kaip sakoma, ant ledo", - atsiradimo Klaipėdoje priešistorę klostė V. Karčiauskas.

ŠVIESTUVAS. Pasak Jurgos Karčiauskaitės-Lago, aristokratiškame bute rado vietą ir šviestuvas iš močiutės Karčiauskienės palivarko.
Miestas "prilipo"
Jaunus menininkus instancijose įvertino. Bet buvo keliama sąlyga - stoti į partiją, tuomet po pusmečio būsiančios ir dirbtuvės, ir butas.
"Tą pačią sąlygą kėlė ir Eugenijai, kuri nebuvo nei spaliukė, nei pionierė, nei komjaunuolė. Tos sąlygos mums abiem buvo atgrasios. Be to, buvo siūlomas toli gražu ne kūrybinis, o biurokratiškai administracinis darbas. O aš buvau užsidegęs kūrybiniams skrydžiams, turėjau daug planų. Žodžiu, derybos buvo nevaisingos. Tačiau aukštas pareigas kultūrinėje partinėje hierarchijoje užimantis funkcionierius visiškai tuščiomis iš kabineto neišleido, - davė nuorodas į Klaipėdos vykdomąjį komitetą.
Ankstų rytą traukiniu atvažiavome į miestą, kurio visiškai nepažinojome. Pūtė stiprokas vėjas ir purškė lietus. Miestas iš karto "prilipo" prie širdies. Iki susitikimo Vykdomajame turėjome laiko. Vaikščiojome Klaipėdos gatvėmis, dairėmės. Vos ne ant kiekvieno kampo mačiau erdves, kurias būtų galima užpildyti pačiomis įvairiausiomis kompozicijomis. Ir stebėjomės, kad jų čia nėra..." - memuarus klostė Vytautas.
Kai su darbų nuotraukų kupinais segtuvais atėjo į Vykdomąjį komitetą, menininkai buvo sutikti maloniai: "Žinom, žinom, ką turit ir ką galit." Kalbėti beveik nereikėjo. Buvo pasiūlytas darbas "Dailės" kombinate - etalonų kūrėjai juvelyrikos ceche. Dirbtuvių nežadėjo. Užtat butą po pusės metų tikrai gausią...
Tai tenkino Karčiauskus. Pradžiai apsigyveno Palangoje ir kasdien važiuodavo į kombinatą. Po pusmečio, kaip ir buvo žadėta, menininkus jau vedžiojo po naujos statybos namus pietinėje Klaipėdos dalyje. Galėjo rinktis.
"Vedžiojantis po tuos standartinius butus asmuo buvo apstulbintas mūsų įžūlumo - netinka. Kai mes atsisakėme ir varianto apsigyventi naujai pastatytame raudonų plytų name prie senojo turgaus, vedlys rimtai susinervino. Bet, praėjus kuriam laikui, jis į rankas įspraudė raktus ir pagrasino: "Jeigu ir šitas butas jums netiks, tuomet jau kaltinkite patys save." Kai su Eugenija atėjome į dar teberemontuojamą Tiltų gatvės namą, apsalo širdis - tai, ko mums reikia, įskaitant ir miesto vaizdus pro langus", - pasakojo V. Karčiauskas.

INTERJERAS. Savo buto interjerą Karčiauskai kūrė patys.
Visas pasaulis - Danės krantinėje
Taigi netrukus jauni menininkai su šešiamete dukrele Jurga atsikraustė į taip patikusį butą. O dar po keliolikos mėnesių Vytautas su Jurga naktį bėgo į gimdymo namus, kurie tuomet buvo Vytauto gatvėje, bent per langą pamojuoti Eugenijai ir ką tik pasaulį išvydusiai dukrelei bei sesutei Laurai.
Šiandien Jurga Karčiauskaitė-Lago prisimena: "Iki šešerių metų augau Taline - studentų šeimoje. Tėvai akademijoje studijavo juvelyriką, o aš lankiau estų darželį ir kalbėjau estiškai. Tėvai sukosi nuostabių žmonių rate. Atsimenu, kaip drebėdami vesdavosi mane į uždarus Gidono Kremerio koncertus, į nelegalias modernaus meno parodas, skirtas uždaram žiūrovų ratui, pro galines duris, pro juodas užuolaidas. Nesibaigiančios jų darbų parodos, peržiūros!"
Anot Jurgos, kai persikėlė į Klaipėdą, jos dienos bėgo tėvų dirbtuvėje - su raktu ant kaklo.
"Tame bute Klaipėdoje prabėgo visa mano vaikystė, jaunystė irgi. Jis buvo toks ypatingas, "aristokratiškas" - aukštomis lubomis, žiūrintis į upę ir tokiame gražiame Klaipėdos name… Sėdėdavau ištisas valandas, skaičiuodama per tiltą važiuojančius "Žigulius" - jų pravažiuodavo daug, o "Volga" - vos viena per valandą. Per audras stebėdavau, kaip kilo upės vanduo, kartais jis išsiverždavo per krantus, o kartais naktimis žiūrėdavau į pakeltą Biržos tiltą. Čia buvo miesto širdis, jausdavau pulsą", - nostalgijos nestokoja irgi menininke tapusi Karčiauskų duktė.
Marsiečių laivas
Draugų tame name ji teigė neturėjusi - gyveno du berniukai, o tais laikais su berniukais "iš kiemo" draugauti mergaitėms leista nuo 16 metų.
"Aš pradėjau anksčiau, bet ne su tais, "iš kiemo", o su kitu - iš meno mokyklos. Kiekvieną savaitgalį eidavau į pasimatymą - visuomet į prie Danės įsikūrusią videoteką žiūrėti siaubo filmų... Tačiau kieme turėjau draugių - žaisdavome ilgas valandas kartu. Aplinkui senamiestyje amžinai vyko statybos, buvo daug žalio vandens pilnų pamatų duobių. Pliažo nemėgau - važiuoti perpildytais keltais, temptis krepšį maisto ir "adijalą", paskui gulėti ten be tikslo ir valgyti sumuštinius, o tarp dantų būtinai girgžda smėlis...
Klaipėda man primena vėją, rudenį, patikdavo lėkti ant molo per audras. Labai mėgau važiuoti į Neringos pušynus grybauti rudenį. Kaip didžiausią stebuklą pamenu Jūrų muziejų: kažkodėl jis man atrodė kaip marsiečių laivas - pilnas keistų gyvių, eksponatų ir labai modernus tais laikais, kaip kokia "kapitalizmo sala".
Vasaras leisdavome Nidoje, grįždavau ruda kaip negrė. Dar dažnai vaikštinėdavau po skulptūrų parką, supdavausi. Ten buvo geros sūpynės. Iš gražaus Konservatorijos (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) pastato, kaip iš kokių rūmų, sklisdavo muzika.
Buvau viena iš pirmų penkių mergaičių, priimtų į Eduardo Balsio berniukų meno gimnaziją. Nuostabūs metai ir mokytojai. Adomo Brako dailės mokykla ir "Balsinė" yra du ypač saugotini dalykai Klaipėdoje. Pradedant pastatais, baigiant jų vidumi ir Mokytojais iš didžiosios raidės", - dabar Vilniuje gyvenanti J. Karčiauskaitė-Lago nešykštėdama klostė įspūdžius iš laikotarpio, kai ji gyveno Žvejų g. 1/Tiltų g. 2 name.
Prašymas
Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimus, ir kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. adresas [email protected]
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais).
Rašyti komentarą