Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (322)

Prieškario laikų aidas

Vegbertas Šviedrys patikslino šio namo prieškario istoriją. Jo teigimu, pirmajame aukšte įsikūrusioje parduotuvėje dirbo iš Priekulės kilusi Erna Dora Ambrosius. Ji gyveno kažkuriame Liepų gatvės name ir labai dažnai vėluodavo į darbą, nes negalėdavo kirsti Biržos tilto dėl to, kad jis būdavo pakeltas laivams su mediena įplaukiant iš Kuršių marių ar jiems plukdant produkciją iš fabrikų, įsikūrusių Danės pakrantėje. Draperijų ir šilko parduotuvės šeimininkas dėl to būdavo labai nepatenkintas ir panelei Ernai "duodavo pipirų".

KATINAS. Nežinia kaip rakinamoje namo palėpėje atsiradęs katinas tapo Borodkinų šeimos numylėtiniu.

Jos sūnus V. Šviedrys (Wiegbert Schwedries), dabar gyvenantis Vokietijoje, pažymėjo, kad mamos uniforma buvusi juoda satino suknutė su mažyte balta apykaklaite. Į šią parduotuvę dirbti atvažiavo Rygoje gimęs, Berlyne grafikos ir dizaino mokslus baigęs Vilhelmas Šviedrys (Vilhelm Schwedries). Jaunuoliai darbe ir susipažino.

Dizaineris drapiruotojas Vilhelmas turėjo nedideles patalpėles šalia parduotuvės kaip dirbtuvę. Kai tarp jaunuolių sukibirkščiavo jausmai, Erna dizainerio dirbtuvėje būdavo dažna viešnia. 1934 m. jie susituokė. Ir pora labai džiaugėsi, kai gimė dvynukai Eda ir Ekertas (Edda ir Eckart), o dar po dvejų metų - Vegbertas Vilhelmas (Wiegbert Wilhelm). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dizaineris Šviedrys išėjo į frontą. O Erna Dora Ambrosius-Šviedrienė, kaip ir kiti Klaipėdos gyventojai, su trimis vaikais buvo evakuota į Vokietiją. Gerokai pavargusi po pabėgėlių stovyklas, šeima apsigyveno Brėmeno apylinkėse. Tėvas, patyręs karo belaisvio dalią kažkur ties Praha, į šeimą taip ir negrįžo. Erna ir vaikai netgi nežino konkrečios jo mirties datos (apie 1950 m.).

VEGBERTAS. Vegberto Šviedrio (pirmas iš dešinės) tėvai susipažino šiame name veikusioje šilko ir draperijų parduotuvėje.

Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, Vegbertas dėjosi prie tų vokiečių, kurie Lietuvai, o tiksliau Klaipėdai, teikė medikamentinę ir humanitarinę pagalbą. Ir, žinoma, atvažiavęs į Klaipėdą jis būtinai praeidavo pro Tiltų g. 2-ąjį namą, kuriame susipažino ir vienas kitą pamilo jo tėvai.

Poltergeistas

1991 m. į mansardą trečiajame aukšte atsikraustė Erika ir Genadijus Borodkinai.

"Tuomet Klaipėdoje dar nebuvo maršrutinių autobusiukų, dar nenutrūkstamu srautu nezujo nuosavi automobiliai, ant kiekvieno kampo nebuvo ir kavinių, iš kurių sklido vis kitokia muzika. Kai čia apsigyvenom, miesto centre jautėmės tarsi kaime", - gyvenimo šiame name pradžią prisiminė Genadijus. Kiek jau prirašyta apie Klaipėdos senamiesčio namus, dar niekas nėra pasakojęs apie bildukus ar aitvarus. Ir ponia Erika labai nenoriai apie tai kalbėjo. Kai ji su vyru suremontavo butą, retsykiais jame pasigirsdavo žingsniai, kažkokie bildesiai. Ir kaimynai guosdavosi, kad nei iš šio, nei iš to su dideliu trenksmu atsiverdavo durys ir langai.

IŠMINTINGOJI KAIMYNĖ (viduryje) iš antrojo aukšto su dukterimi Svetlana (pirmoji iš kairės) dažnai užsukdavo pas Borodkinus. Beje, ponia Erika iš kaimynių pasisėmė daug kulinarinių ir konditerinių receptų bei įgūdžių.

Namo kaimynė iš antrojo aukšto bilduką "pažaboti" patarė... saldainių dėžute. Erika ir Genadijus buvo išsikvietę ir dvasininką, pašventinusį patalpas. Ir bildesiai, šlepsėjimai liovėsi. Bet palėpėje, kuri būdavo nuolat užrakinta, po kelių dienų pradėjo kniaukti kačiukas.

"Sukom galvas, iš kur jis galėjo ten atsirasti: palėpės durys užrakintos, jokių plyšių, pro kuriuos galėtų prasmukti. Pradėjome klausinėti kaimynų - gal jų augintinis taip gailiai kniauksi? Niekas jo nepažinojo... O kačiukas buvo gražus.

Kaip paaiškėjo vėliau - ir protingas. Sūnus Evaldas, kuriam tuomet buvo dešimt metų, kačiuką ir parsinešė namo. Nustebome, kaip puikiai jis orientavosi mūsų bute. Bemat atsikrapštė duris į vonią. Ir ką manot? Savo "reikalus" atliko... klozete. Norit tikėkit, norit netikėkit, bet mes nusprendėm, kad bildukas po visų saldaininių ir šventinimo procedūrų virto šituo katinuku. O mūsų išmintingoji kaimynė iš antrojo aukšto buvo įsitikinusi, kad katinukas - buvusios šio buto gyventojos, kuri čia buvo ir pašarvota, persikūnijimas, kitas jos gyvenimo persikūnijus tarpsnis", - pasakojo Erika.

Tas katinas šeimoje gyveno 14 metų. Erika ir Genadijus jau buvo pakeitę gyvenamąją vietą, kai jis baigė savo dienas. Ir buvo pakastas po vyšnia, kuri nuostabiai sužydi pavasariais. Ir Erika negali atsistebėti, kaip kasmet sužydi rožių krūmelis augintinio kapo vietoje.

PALĖPĖ. Turėdamas auksines rankas palėpėje virš buto Genadijus įrengė svečių kambarį.

"Ten dabar gyvena jau kiti žmonės, kurie kadaise mano pasodinto rožių kerelio nei tręšia, nei prižiūri, bet jis kasmet sukrauna nuostabius žiedelius", - pasakojo moteris. Ir niekaip to nekomentavo. O aš pagalvojau, - gal čia to bilduko dar vienas gyvenimas?

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimus, ir kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. adresas: [email protected]

Anonsas

Keitėsi namo gyventojai, keitėsi ir gyvenimo būdas. Genadijus Borodkinas - aistringas žvejys, kuris su valtele, kupina ungurių, sterkų, priplaukdavo prie Biržos tilto laiptelių, tarsi kokioje Venecijoje laimikį perduodavo Erikai, ir vėl - į marias. Kuo skiriasi dabartinės ir ankstesnės žuvys Danėje ir mariose? Kaip namo gyventojai išgyveno "Baltijos" kino teatro gaisrą? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus rasite dabar jau antradieniais pasirodančiame "Akvarelių" cikle.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais). "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".