Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (319)

Šalia šio namo pūpso "Baltijos" kino teatro griuvenos. Kinas šiame pastate buvo rodomas jau prieš šimtą metų. Po didžiojo Klaipėdos gaisro 1854 metais atstatytas mūrinis sandėlis kino sale "Weltkino" virto 1912 m. 1920 m. jo vietoje vienas Klaipėdos pirklys atidarė kino teatrą "Kammer Lichtspiele", kuris buvo pats gražiausias ir moderniausias kino teatras ne tik Klaipėdoje, bet ir jos apylinkėse. 1945 m. rugsėjį vėl pradėjęs veikti kino teatras buvo pavadintas "Tėvyne". Nuo 1958 m. jis veikė "Baltijos" pavadinimu.

PRAEITIS. Toks Žvejų g. 1/Tiltų g. 2 namas buvo XX amžiaus pirmojoje pusėje.

Beje, labai keista, kad šimtametes tradicijas turėjusio kino teatro tualetai buvo įrengti... Žvejų g. 1-ajame name. Kas jį ir kokiems tikslams statė, kas jame gyveno - bandysime išsiaiškinti šiandien.

"Kelias į pilį"

Žvejų gatvė iki XVIII amžiaus pavadinimo neturėjo. Ji tiesiog buvo vadinama "keliu į pilį". Iki XIX a. pagrindinis Klaipėdos uostas buvo Danė. Todėl Žvejų gatvė buvo patogi sandėlių ir karčemų statyboms. Bet beveik visa, kas čia buvo pastatyta, sudegė per 1678 m. gaisrą. Vėliau kvartalas buvo prikeliamas iš pelenų.

Anot istoriko Jono Tatorio, didžioji jo dalis priklausė Cachlioneriui (Zachlohner), o Žvejų gatvės sklypas - Šakui (Schack). Bet vėlgi kilus didžiajam 1854 m. miesto gaisrui, kvartale buvę statiniai sudegė.

1858 m. visas kvartalas jau buvo perėjęs į vieno pirklio Zėligo rankas. Po gaisro atstatyto gyvenamojo namo Žvejų-Tiltų g. architektūra pasižymėjo santūrumu ir netgi monumentalumu. Po 1923 m., užstačius Kalvių gatvę, Žvejų g. 1-asis namas sujungtas su Tiltų g. namu. Manoma, kad taip buvo siekiama sumažinti kino teatro skleidžiamą triukšmą. J. Tatoris spėja, kad to pageidavo ir namo savininkas Bartas, kuriam priklausė abu namai. Bartų - laikrodininkų ir juvelyrų - giminė Klaipėdoje garsėjo turtais, nes keliose vietose turėjo namų valdas. Tačiau Žvejų bei Tiltų gatvių namuose jie patys negyveno. Šie namai buvo skirti nuomininkams.

Nuomininkų margumynas

1926 m. šiame name minima maisto ir pietų vaisių krautuvė, kuriai patalpas čia nuomuojo Elena Hofman. XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje name yra veikusi ir stambi baldų parduotuvė-sandėlis. Šis verslas priklausė Pyracho ir Kundto firmai, įkurtai 1882 m. ir palaipsniui nuolat besiplėtusiai. 1929 m. firma įkūrė antrą baldų fabriką ir atnaujino visus įrengimus, o name prie Biržos tilto turėjo 2 000 kv. m ploto prekybos salę, kurioje buvo prekiaujama valgomojo, miegamojo ir svetainės baldais. Parduotuvėje buvo galima pirkti ir tapetų, apmušalų baldams. Name yra veikusi ir mėsos parduotuvė.

Antrajame aukšte 1935-1939 m. buvo įsikūrusi projektavimo kontora, priklausiusi architektui Alfredui Niksdorfui ir inžinieriui architektui Herbertui Reismanui. Šie projektuotojai bendromis jėgomis ar pavieniui yra suprojektavę daug pačios įvairiausios paskirties statinių Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, įskaitant ir monumentalų H. Reismano kūrinį - Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Po Antrojo pasaulinio karo namo pirmajame aukšte buvo mėsos parduotuvė. Vėliau šių patalpų paskirtis keitėsi ir keitėsi: kulinarijos parduotuvė, buvo pardavinėjami ir batai, šiuo metu čia - kavinė.

Prašapusios skulptūros mįslė

Dar tarybiniais metais virš įėjimo į kulinarijos parduotuvę buvo įkurdintas skulptoriaus Rimanto Dauginčio plastinis akcentas, kuris kažkur prašapo. Bandėme ieškoti galų, kas tą bareljefą-skulptūrą galėtų saugoti, tačiau taip ir neradome.

NAMO DALIS. Senosiose fotografijose galima aptikti ir Žvejų g. 1-ojo namo dalį. Likusią pridengia "Salamander" pastatas, kuris karo metu buvo sugriautas.

Toji skulptūra turėtų rasti vietą Klaipėdos erdvėse dar ir todėl, kad Kartenos valsčiuje gimusio R. Dauginčio gyvenimas glaudžiai siejosi su Klaipėda. Skulptorius yra išpažinęs: "Kiekvienas paukštis gieda apie savo medį. Man nėra brangesnio ir gražesnio krašto už mano tėviškę, už mūsų darbščius ir dorus žmones, tarp kurių gyvenu ir dirbu... Ir prabėgus daugeliui metų, grįžtant į vaikystės vietas, atrodo, kad mane pasitinka pakelės gluosniai, vėl maloniai šypsosi pažįstami žmonių veidai, kurių vargai ir džiaugsmai man taip gerai žinomi ir artimi. Kai rudenį pirkios pakvimpa prinokusiais obuoliais, medumi, kai pritariant svirpliui ar žiogui tylų vakarą kalbiesi su žmogumi apie gyvenimą, supranti, kad gyvenimas - pats nuostabiausias dalykas, o žmogus - gražiausia poezija. Nėra logikos, pateisinančios, kad ko nors būtų galima nepadaryti. Nors esu gerai susipažinęs su mūsų liaudies meno palikimu, tiesiogiai savo darbuose daugiausia naudoju mūsų liaudies pasaulėjautos, simbolikos elementus, palyginimus, metaforas. Artimiausia tema: žmogus su savo vargeliais ir džiaugsmais įvairiose situacijose - su medžiais, gyvuliais, paukščiais. Specialiai individualaus braižo neieškojau. Jis atsirado savaime, stebint žmones, gamtą. Mėgstu viską, kas gyvybinga, kas teikia gyvenimą. Visada noriu, kad mano skulptūrose šnarėtų gimtinės laukų vėjas. Svajoju sukurti paminklą žmogui, parodantį begalinį gyvenimo džiaugsmą, gėrio pergalę. Nepakenčiu anemiškų, bejausmių kūrinių arba tuščių, nors ir efektingų formų",- deklaravo R. Daugintis.

Paskelbęs meilę gyvenimui ir žmonėms, 1990 m. gegužę R. Daugintis susidegino Vengrijos pasienyje, protestuodamas dėl Lietuvos okupacijos. O iki nepriklausomybės atkūrimo buvo belikę metai...

Atsiliepkite, jei kas žinote, kur galėtų būti šis R. Dauginčio kūrinys, kelis dešimtmečius dabinęs Žvejų g. 1/Tiltų g. 2-ąjį namą.

Anonsas

Kitą pirmadienį pasibelsime jau į pokarinės Klaipėdos gyventojų Dacių šeimos buto šiame name duris. Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimą, ir apie kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. [email protected]

Nuotraukos iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvų.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".