Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (317)

Kad ir kokie užsispyrę buvo praėjusioje akvarelėje aprašyti prieškario Klaipėdos mados diktatoriai Lekstučiai, po krašto aneksijos prasidėjusio vokiečių valdžios spaudimo jie neatlaikė. Sklandant karo nuojautai modeliuotojas ir siuvėjas Petras Lekstutis išsikraustė į Kauną. Apsigyveno Žaliakalnyje, čia atidarė ir siuvyklą. Žaliakalnyje gimė ir dukrytės - Irena bei Lidija.

Parsiritant karo bangai iš Rytų, Lekstučiai patraukė į Petro tėviškę - Dovainius. Prabangavus frontui Kaune paliktas turtas jau buvo rekvizuotas, tad šeima apsisprendė grįžti į Klaipėdą - nors ir gerokai apgriautą, tačiau pažįstamą miestą.

SUOLIUKAS. Prie savo langų Lekstučiai buvo susikalę suolelį, kurį labai mėgo viso namo vaikai. Šioje nuotraukoje ant suoliuko Irena ir Lidija Lekstutytės.

Atsikraustė per Kūčias

Į Rumpiškės g. 4-ąjį namą Lekstučių šeima parsikraustė 1946 m. per Kūčias.

"Tai buvo pirmos ir paskutinės Kalėdos, kai namuose neturėjome eglutės. Mano tėveliai nebuvo labai pamaldūs, bet, kaip ir beveik visa pokarinė karta, buvome krikštytos, dirmavotos. Velykoms būtinai eidavome į Prisikėlimo mišias. Kai dabar girdžiu mano kartos žmones kalbant, kad bijodavo Kalėdas švęsti, man keista tai girdėti. Bent jau mūsų šeimoje dėl to nebuvo nei baimės, nei įtampos. Kalėdoms mama prikepdavo vyniotinių su aguonomis, razinomis. O kokių sausainių avižinių... Tradiciškai ant stalo per Kalėdas pūpsodavo ir žąsis, kimšta obuoliais ar slyvomis. Mama buvo labai gera šeimininkė. Su sese pasikalbam, kad tokių "šlyžikų", kaip mama, niekas, net ir mes pačios, neiškepam", - prisiminė Irena Lekstutytė-Komisoraitienė.

Ji prisiminė ir Kalėdų eglutės žaisliukus, kurių pirkti eidavo į gražią parduotuvę šalia "univermago" Tiltų (tuomet - Pergalės) gatvėje.

KOMUNIJA. Taip Irena Lekstutytė buvo papuošta Pirmajai komunijai.

Klientai - ir iš kitų miestų

Nors Lekstučiai gyveno tuomet pasaulio pakraščiu atrodžiusioje Rumpiškės gatvėje, tačiau klaipėdiečiai greitai pramynė takus į p. Petro "siuvyklą" - darbui skirtą vieną iš trijų buto kambarių. Siūdintis drabužių traukė čia ne tik klaipėdiečiai. Žmonės atvažiuodavo iš Vilkyčių, Priekulės ir netgi Tilžės.

"Ir šiandien pas tėvelį drabužius siūdinusių žmonių palikuonys, žvelgdami į tėvų ar senelių anuomet darytas nuotraukas, stebisi jo išradingumu bei sumanu. Tėvelis turėjo visą madų žurnalų "biblioteką". Bet modelių aklai nekopijuodavo. Kiekvienam klientui siūlė savo apmąstytus, būtent tam žmogui tinkančius variantus. Tad visiškai nesistebiu, kad kartą drabužį pas tėvelį pasisiuvęs žmogus tapdavo klientu dvidešimčiai ar trisdešimčiai metų. Mama buvo ištikima jo talkininkė. Tėvelis, skirtingai nuo kai kurių kitų tuometinių Klaipėdos siuvėjų, buvo punktualus - pasiūtus drabužius atiduodavo sutartu laiku. Abu tėvai buvo be galo darbštūs", - pasakojo Irena.

Didysis džiaugsmas

Lidija ir Irena buvo jau gerokai ūgtelėjusios, kai Lekstučių namus aplankė didis džiaugsmas - 1950 m. tėvai susilaukė sūnaus, o mergaitės - broliuko Eugenijaus, švelniai vadinto Genučiu. Ponia Irena sakė, kad tėvai sugebėjo tolygiai skirstyti dėmesį vaikams, o sesėms netgi labai patiko auklių vaidmuo.

Irena ypač mėgdavo ūgtelėjusį broliuką per visą miestą temptis į "Kapitolijaus", jau pervadinto "Švyturiu", kino teatrą. Kokius filmus jie žiūrėdavo, nelabai ir pamena. Spėju, kad žiūrėdavo tą patį, ką ir aš su kiemo drauge: gal 15 kartų ėjom į "Linksmuosius vyrukus", kurie iš pokarinės "filmografijos" apie partiją ir karą labai išsiskyrėsi. Tame filme buvo ir džiazas, ir meilė, ir gražių arijų ne apie partiją, o apie meilę. Mane tėvai nusivesdavo ir į trofėjinius filmus "Tarzanas", "Fanfanas Tulpė" su Džina Lolobridžida ir Žeraru Filipu.

Lekstučių šeima taip pat turėjo tradicijas visi kartu eiti ir į "Baltijos" kino teatrą, kuriame dažniausiai ir buvo rodomi tie trofėjiniai filmai. Šiaip jau sovietmečiu šeimos su vaikais nebuvo pageidaujamos nei kino teatruose, nei teatruose, nei kavinėse, bet Lekstučiams buvo daromos išimtys - "po blatu" pažįstamos kasininkės pasukdavo bilietus, nes prie bilietų kasų, ypač tiems užsienietiškiems filmams, nuvinguriuodavo ilgiausios eilės. "Po blatu" juos su vaikais įleisdavo ir į kino salę, nes žinojo, kad Lekstučiukai nei triukšmaus, nei paleis dūdas. Tiesa, p. Irena prisimena, kad iš "Eglės žalčių karalienės" spektaklio ją, dar nedidukę, tėvas išnešė ant rankų, nes mergaitė, paleidusi dūdas, niekaip negalėjo nurimti - taip buvo gaila Žilvino.

Lekstučių šeima eidavo ir į "Švyturio" kino teatrą, tačiau apie šalia jo prieškariu buvusią parduotuvę, būstą, kuriame gyveno tik susituokę, vaikams nepasakodavo.

"Jau buvome pakankamai užaugę ir subrendę, kai mama prabilo apie prieškario laikus, patirtus vargus ir išbandymus. Prabilo tuomet, kai baimės būti išvežtiems į Sibirą kiek atslūgo",- sakė ji.

Brolį sesės vesdavosi ne tik į kultūrines įstaigas, bet ir čiužinėti prie šalia namų buvusių pelkių, panašių į tvenkinius. Čia buvo Rumpiškės gatvės vaikų čiuožykla, bet ją veikiai nukonkuravo tikra čiuožykla Kultūros ir poilsio parke, kurioje degdavo lemputės, skambėjo muzika.

Anonsas

Kieno gėlių darželis Rumpiškės gatvėje buvo gražiausias? Kodėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę Rumpiškės g. 4-ajame name pokariu gyvenusios Sličių šeimos ieškojo buvęs karo belaisvis vokietis B. Vejermanas?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.