Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (314)

Taigi, Balandžių šeimoje prasidėjo permainos: Gražina, jau uodusi teatro kvapo, pasigavusi teatro bacilą, parsinešė ją ir į Rumpiškės g. 4-ąjį namą, kuriame, pasak jos pačios, terorizuodavo kaimynų vaikus užsiimti teatrine veikla, ir kieme, darže ar ant laiptų vykdavo spektakliai. Pati rašydavo pjeses, pati ir režisuodavo, vaidindavo. Ir, žinoma, kliedėjo tuo teatru, viską pasakodama brangiausiam žmogui - mamai. Bet ši gesindavo tą entuziazmą sakydama, kad reikėtų turėti profesiją.

Ir Gražina įstojo į Klaipėdos medicinos mokyklą. Paraleliai mokėsi ir vaidino teatre. O, jau baigusi Medicinos mokyklą, dirbo sesute Raudonojo Kryžiaus Chirurgijos skyriuje ir toliau buvo Klaipėdos dramos teatro aktorė.

TEATRE. Teatre - savas gyvenimas. Šioje nuotraukoje Gražina Balandytė su Leonardu Zelčiumi spektaklyje "Dama su kamelijomis" (1962 m.). Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

"Ką gali jaunystė - ligoninėje dirbau pusantro etato, repeticijoms, vaidmenims ruošti irgi buvo reikalingas laikas. Kaip aš spėdavau, kaip aprėpdavau, pati nesuprantu", - šiandien jėgų plūdimo paslaptis bando įminti 75-erių metų jubiliejų atšventusi aktorė.

Kai pasirodė vienas iš pirmųjų lietuviškų filmų "Žydrasis horizontas", kuriame buvo daug Klaipėdos vaizdų ir profesionalių bei neprofesionalių aktorių klaipėdiečių, G. Balandytė, šiame filme suvaidinusi pionierių vadovę, tapo žvaigžde, nors anuomet tokia terminologija ir nebuvo vartojama.

Po Klaipėdą plasnojo įvairiausios legendos, kaip ir kur tą žvaigždę atrado ir kas ją surado. Bent jau vienas tų legendų variantų, sklandžiusių Petro Cvirkos (dabar Turgaus) gatvės kvartale, buvo toks: kažkoks pacientas, gydytas Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriuje, sesutę Gražiną įsimylėjo taip, kad ant kiekvieno kampo visiems įrodinėjo, kad ji - lietuviška Lolobridžida. Ir tokiu būdu "užvedė" į ligoninę kino kūrėjus.

Lyg ir atsitiktinumai

Tačiau viskas buvo kur kas paprasčiau. Apskritai, kalbinant pačią aktorę, gilinantis į jos biografijos faktus, įkyriai piršosi mintis, kiek žmogaus gyvenime lemia atsitiktinumai. Atsitiktinai Telšių gatvėje ant baltapūkės gal šešerių metukų Gražinos "užsirovė" į šį miestą iš Vilniaus ištremtas režisierius Romualdas Juknevičius. Atsivestoji į Žemaičių teatro spektaklį "Atžalynas" Gražinutė turėjo įteikti ramunėlę.

O į Klaipėdos dramos teatro spektaklį "Pelenė" Gražiną atsivedė jos piešimo mokytojas Romualdas Lukšas. Tai lėmė, kad kiek vėliau ji tapo šio teatro bendradarbe.

Vaidinančią Palangos kurhauze, ją pastebėjo ir įvertino Juozas Baltušis su Monika Mironaite, kurių, atėjusių į užkulisius pareikšti savo susižavėjimo, G. Balandytė tuomet net iš matymo nepažinojo. Bet, regis, šis epizodas lėmė, kad 1958 metais aktorę režisieriaus Henriko Vancevičiaus dėka "pasigrobė" Kauno teatras. Pasigrobė ir... nebepaleido.

Na, o filmo "Žydrasis horizontas" vaidmeniui ją "atrado" vienas filmo režisierių Napoleonas Bernotas. Kadangi jis pats buvo teatro aktorius, tai G. Balandytės ir ieškoti nereikėjo - ji buvo, kaip sakoma, po ranka.

Teatriniai universitetai

G. Balandytės biografiniuose aprašuose kažkur užtikau, kad ji lankė Klaipėdos dramos teatro studiją. Kai apie mokslus joje aktorės paklausiau, ši nusikvatojo: "Netikėkit jokiais biografiniais aprašais ir teiginiais, kad kažkur kažko mokiausi. Jau dirbančiai Kauno teatre buvo kilęs didelis noras stoti į Konservatoriją, kur buvo renkamas aktorių kursas. Tačiau manęs iš teatro neišleido režisierius Vancevičius", - prisiminė aktorė.

Ir dar papildė teatro viešpaties argumentacija - jis G. Balandytei teigė maždaug taip: "Tau nereikia jokių mokslų. Pirmą aktorystės kursą įveikei suvaidindama Antono Čechovo spektaklyje "Trys seserys", tavo antrasis kursas - vaidmuo "Viešbučio šeimininkėje", na, ir apskritai manyk, kad esi baigusi net ne konservatoriją, o universitetą." Taigi. Bet grįžkime prie klaipėdietiškų reikalų.

Kaip Žebriūnas tapo... Balandžiu

Abu Balandžiukai - Gražina ir Algirdas - lankė 1-ąją vidurinę mokyklą, kuriai tik 1955 m. buvo suteiktas Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos vardas. Dar nuo prieškario Vytauto Didžiojo gimnazijos laikų šioje mokykloje klestėjo ypatingas požiūris į sportą ir netgi jo kultas. G. Balandytė, užsikrėtusi teatro bacila, žinoma, buvo to kulto užpečkyje. O štai jos vyresnis brolis Algirdas sportavo lankydamas pačius įvairiausius sporto būrelius.

Gal Algirdui tie sportai ir nebuvo "labai, labai", tačiau visuotinė "sportifikacija" lėmė tai, kad jis spartakiadoje turėjo dalyvauti šuolių į tolį rungtyje. Gal nepasitikėdamas savo jėgomis, gal dėl kitų priežasčių jis moksladraugio, būsimojo kino režisieriaus Arūno Žebriūno paprašė šokti už jį. Šis, būdamas tikrai sportiškas vaikinas, po draugo prašymu "pasirašė". Ir rungtį laimėjo. Bet ne kaip Arūnas Žebriūnas, o... Algirdas Balandis. Ir jam buvo įteiktas laikrodis su išgraviruota ne jo pavarde.

Laikrodį A. Žebriūnas dėvėjo netgi tuomet, kai tapo kino režisieriumi. Viename kino festivalyje Leningrade, sutikęs G. Balandytę, šios paklausė, ar A. Balandis kartais ne jos brolis? Kai aktorė patvirtino spėlionę, režisierius atkišo tą kadaise mokykloje dovanotą laikrodį ir papasakojo "mainų" istoriją...

Aukos bažnyčios statybai

Kai apie 1960-uosius (TSKP generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo valdymo era, vadinta "atšilimu") buvo gautas leidimas Klaipėdoje statyti bažnyčią ir toks leidimas buvo tuomet bene vienintelis visoje sovietinėje teritorijoje, Klaipėdos tikintieji ir netgi netikintys miestiečiai aukojo jos statybai. Anot šviesaus atminimo kunigo Broniaus Burneikio, statydinusio tą bažnyčią, o vėliau dėl tų statybų kalėjusio, leisdami statybas komunistai nesitikėjo, kad pelkėtą, klampų sklypą statybininkai įveiks. Niekas negalėjo paskaičiuoti žmonių tikėjimo ir entuziazmo jėgos.

Sukruto ir Rumpiškės g. 4-ojo namo gyventojai. Žinia, Balandžių šeima, netekusi maitintojo, sunkiai vertėsi. Aukoti lyg ir nebuvo iš ko. Savąjį žodį tarė Gražinos ir Algirdo "babce" vadinama Kazimiera Mileikaitė-Mikuckienė: ji eisianti vaikų žiūrėti, o uždarbį aukosianti bažnyčios statybai.

"Mama dar bandė atkalbėti savąją mamą - na, kaip gilias šaknis turinti bajorė eis svetimų vaikų žiūrėti? Mes su Algirdu tuomet dar nežinojome, kas toji "babcė" pagal kilmę yra", - pasakojo G. Balandytė.

Toje šeimoje, kurioje Balandžiukų senelė prižiūrėjo du berniukus, ji buvo ne šiaip auklė, o šeimos narys, prie pietų stalo sodinama garbingiausioje vietoje. O užmokestį už vaikų priežiūrą ji, kaip ir buvo ketinusi, visą aukojo bažnyčiai statyti.

Anonsas

Kiek galėjo prie Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybos dėjosi ir kiti Rumpiškės g. 4-ojo namo gyventojai. Bet apie kitas šeimas, jų būtį ir buitį - kituose "Vakarų ekspreso" pirmadieniniuose numeriuose.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.